dulkė reikšmė
Kas yra dulkė? dùlkė sf. (1) 1. ppr. pl. SD1140, SD125,290, R, H, K labai smulkus krislelis, dalelytė, nuotrupa: Palauk, tegul dùlkės apguls Dkš. Vėjas pakėlė dùlkių debesis Dkš. Dėdė tik eina su naginėms, dùlkės kilna Krš. Pririzgęs oras dùlkių Lp. Man tas brezentinis [paltas] nuo dùlkių būtų labai gerai Jnšk. Dùlkių kaip pragare Jnš. Iššluostyk gerai – ka ma[n] nė dùlkės neliktų Vlkv. Pilys veltui į dulkes virsta V.Kudir. Kūnas pavirs ing žemės dulkes Mž413. Labai sudegino aną aukštumą, sutrupino dulkėsna Ch2Kar23,15. Ing mažas dùlkes pabyra DP9. Žmogus dulkiump prilygintas brš. Kaip važiavau per laukelį, dulkelės dulkėjo Drs. Švaru – nė dulkẽlės Gs. | prk.: Dar svarbiau išvaduoti žmogaus širdį, graužiamą sunkios praeities dulkių rš. ^ Katroj troboj dulkių nerasi? PPr260. Dulkės prieš vėją neatpūsi J.Jabl. Iš pelų dulkes neišvarysi B. Ant kito mato dulkelę, o ant savęs – nė vežimo KrvP(Ds). Koks vanduo be dulkių (ašaros) LTR(Rk), Sim. | sing.: Kūnas ing dùlkę būtų pavirtęs DP185. Kūnai ... ing dulkę apgrįš (pavirs) DP578. 2. ppr. pl. augalo žiedo miltelis, žiedadulkė: Rugiai jau žydi, vėjas dùlkes nešioja Kp. Bitelė ... renka žiedų dulkelès BM1. Kiekvienas vaisinių ir uoginių augalų žiedas turi keliolika kuokelių ir labai daug dulkelių rš. 3. sing. truputis: Sviesto nė dùlkės nėra Ėr. Jei davė kokią dùlkę miltų, tai dėjo į puodą Gs. Par dùlkę trūko, būtų į upį įpuolęs KlvrŽ. Dulkelę mažą pasiaurink Ggr. 4. niekis, menkas daiktas: Tu tik dulkė prieš jį J.Jabl. Menka dulkė iš tavęs VP29. Ko didžiuoji, dulkė ir pelene? DP579. Dulkė esi, dulke pavirsi brš. ◊ į dùlkes sutrìnti (sudùmti Plk) visiškai nugalėti: Sutriuškino ir sutrynė į dulkes hitlerinius agresorius (sov.) sp.
dulkė junginiai
- Antanas Dulkė, Pranas Dulkė