mėnulis reikšmė

Kas yra mėnulis? mėnùlis sm. (2) 1. dangaus kūnas, Žemės palydovas: Ana, už vartų mėnùlis teka Dkš. Dabar mėnulis pilnatyje Vrb. Ar išdigs rūtelė mėnulio lapeliais, ar žydės rūtelė saulelės žiedeliais? LTR(Kb). Linksmas mėnulėlis švietė rš. Jaunas mėnulaiti, dangaus karalaiti, tau aukso karūna, man sveikata Kp. ^ Girtą ir mėnulis šildo TŽV599. Loja kap šuoj į mėnulį Lš. Staugia kap šuva prieš mėnùlį Gs. Kai mėnuliukas – juokias visada Btg. Jį retai matom: pasirodo kap jaunas mėnulis Mrj. Seni bernai, net pakaušiuose mėnuliai jiem patekėjo (plikės atsirado) rš. Tavo vyrui ant pakaušio mėnulis jau šviečia (praplikęs) Šlv. ║ prk. plikė pakaušyje: Baltrus išvažiavo į Ameriką dar jaunutis, o parvažiavo su mėnuliù VšR. ║ astr. kurios nors planetos palydovas: Marsas turi du savo mėnulius – du palydovus P.Slavėn. 2. prk. akėjant padarytas į delčią panašus nesuakėtas kampas: Kap tu ten išakėjai – mėnulių pridirbai Ig. 3. žr. mėnuo 2: Koks mėnulis praeis Msn. ◊ iš mėnùlio nukrìtęs negyvenimiškas, naivus, nepatyręs: Turbūt ši jauna pora iš mėnulio nukritusi LzP.

mėnulis sinonimai

mėnulis junginiai

• Lilita (mėnulis), Mėnulis (mitologija), Mėnulis (reikšmės)