narnėti reikšmė

Kas yra narnėti? narnė́ti, nárna (nar̃na), -ė́jo 1. intr. išduoti tam tikrą garsą, niurzgėti: Katė, apsikandusi pelę, nar̃na J. Narna meška nubausta LMD(Mc). Pažiūrėk, ko tas šuo ten nárna Jon. Vaikas nar̃na – miego nori Ėr. 2. intr. niurnėti, bambėti nepatenkintam: Jis nar̃na nenorėdamas kur eiti J. Toks jau tas mūsų senis visuomet: ar gerai padarei, ar negerai – vis nar̃na Srv. Ko nárni? Ar duonos mažai, ar vietos neužtenka? Btg. An žmonos narnė́jau, kad neverda vakarienės Krž. Marti tujau nárna Kal. Ans narnė́jo narnė́jo, kraipė kraipė tą galvą, pasku atidavė Grg. Tas muno senis per naktis tik nárna ir miegoti neduoda NmŽ. O tie svečiai trepu trepu – nenor išvažiuoti. Gaspadorius narna, narna – nenor alaus duoti LTR(Rm). Ko nárni kaip katinas, uodegą laužomas! LTR(Ms). Nárna ir nárna kaip katinas, pelę ėsdamas Brs. Ko nárni kaip meška? Rs. Ko čia narnì kai ubagas, kruopas pabėręs! Jrb. 3. intr., tr. kalbėti pro nosį, niauzgėti: Neik už jo: taip negražiai šneka, narna kaži kaip per nosį, vos gali suprasti Trg. Narnė́k nenarnė́jęs, sakyk aiškiai Kv. Ką te per nosį narnė́jai, nieko nesupratau Rk. | Jau po biškį nárna (pradeda kalbėti) i mažasis Krtn. nárnančiai adv.: O ir be to su jais susikalbėti būdavo sunku: jie vis kalbėjo taip pro nosį, taip narnančiai – juo aukštesnis ponas, juo daugiau jis narna I.Simon. \ narnėti; panarnėti; sunarnėti