omenis reikšmė

Kas yra omenis? omenìs sf. (3a) 1. K.Būg atminimo galia, atmintis: Jis neturėjo jokios omenies – viską užmiršdavo BsMtI17. Vaikai turi gerą omenį BsV16. Atminimas tų niekystų nėra iš omenies žmonių išravėtas prš. Gerai įsidėk omeniñ, kad nepamirštum Sb. Įsideda į omenį daug atsitikimų ir atpasakoja juos kitiems A1884,147. Įsidėk į ómenį tuos mano žodžius Rd. Gerai, tą visą laikysiu omeny Gl. Ką jis sako, viską turėk omenỹ (įsidėmėk, nepamiršk) Gs. Jūs turite omeny žemiškus vargus, nepasisekimus, ašaras I.Simon. Besišnekant su senuku užėjo jam į omenį (jis prisiminė), ką jo prašė paklausti BsMtI22. Maži vaikai, bandą ganydami, iš omenies gieda BsV29. 2. sugebėjimas mąstyti, protas, intelektas: Pasigėrė be omenies (be sąmonės) BsPIV244.