tobulybė reikšmė
Kas yra tobulybė? tobulýbė sf. (1) FT, tobulỹbė (2) Rtr, KŽ; SD43, Sut, N, tobūlýbė (1), tobūlỹbė (2) Rtr, NdŽ; LL141 1. DŽ tobulumas: Pagal formų tobulybę … lietuviška kalba galinti lenktyn eiti su graikų, rymėnų A1884,72(Bs). 2. aukščiausias kurios nors teigiamos kokybės laipsnis: Tobulỹbė neįmanoma NdŽ. Tobulýbė nelengvai pasiekiama DŽ. Tobulybė – geriausis padirbimas kokio daikto I. Menas yra kūrėjo sielos istorija, meilė pasauliui, protestas prieš pasaulį ir tobulybės troškimas J.Gruš. Aukštyn tobūlybėn! Vd. Nerimk, veržkis į priekį, siek tobulybės, nes tokia yra žmogaus paskirtis rš. 3. teigiamas, tobulas bruožas, požymis: Neapimama Dievo natūra. Su visomis savo tobulybėmis SPI112. Tai rodžiasi iš tūlų tobulybių, kurios tame sūnaus Dievo atėj[i]me žiba SPI57. Pana tikros tobulybės, pilna meilės ir gražybės SG16. ◊ jū́sų tobulýbė (tobulỹbė NdŽ) bažn. taip kreipiamasi į Dievą: To ir meldžiame jūsų tobulybės GN2PvK13,9. váikščiojanti tobulýbė (tobulỹbė NdŽ) iron. apie labai tobulą žmogų: Tai ypač pasireiškė kuriant teigiamo herojaus charakterį, kuris daugeliu atvejų būdavo parodomas kaip vaikščiojanti tobulybė, visokių dorybių įkūnijimas rš.
tobulybė junginiai
- (už)baigimas, tobulybė