ūkčioti reikšmė

Kas yra ūkčioti? ū́kčioti, -ioja, -iojo intr. Š, KŽ, ūkčióti, -iója, -iójo iter. 1 ūkti. 1. DŽ, NdŽ, Ėr protarpiais ūkti (apie pelėdą, kiškį): Zuikiai ū́kčioja K.Būg(Šv). Vaikštinėdamas apuokas rėkia, išpūtęs pagurklį, siaubingai ūkčioja, lyg velnią pamėgdžiodamas sp. Miške tyla, mėnulis pasislėpė už balto debesėlio, tik kažkur netoli ūkčiojo pelėda LzP. 2. DŽ, NdŽ, Žgč, Skr, Pšl ūksėti, šūkauti: Kas čia ū́kčio[ja], gal kas miške paklydo? Šauk. Da pusės branduolo [riešutų] nėr, ė jau vaikai kirtimuos ū́kčioja Ds. Tada [tėvas] pradėjo ū́kčioti, kad jis (sūnus) atsilieptų BM311(Šll). Kauliniais pirštais įsikabino į statinės kraštą, stenėjo ir ūkčiojo: „Uk uk uk uk“ A.Vencl. Ko dabar ūkčioji kaip girio[je]?! LTR(Rs). ^ Neūkčiok pamiškė[je], kol vilkas miške tebėra LTR(Vdk). | refl.: Jis ėjo priekyje ir vis šūkaliojo ir su kažkuo ūkčiojosi skambiu balsu rš. 3. dejuoti, verkti: Močiutė ūkčiója skausmingai Vdšk. Klimas, iš skausmo ūkčiodamas, šiaip taip kilstelėjo, pažvelgė pro langą ir susikeikė rš. 4. NdŽ gausti, švilpti, aidėti: Girdėjau: ir ū́kčio[ja], i dainiuo[ja], i medžius pjauna LKT117(Žlp). Kažkur visai netoliese ūkčiojo garvežiai rš. Vis silpniau ūkčiojo patrankos rš. Birbynė linksmiau ūkčioja, šėlsta šokėjai rš. \ ūkčioti; atūkčioti; nuūkčioti; paūkčioti; praūkčioti; suūkčioti