ūlyčia reikšmė
Kas yra ūlyčia? ×ū̃lyčia (brus. вyлiцa, l. ulica) sf. (1) K, K.Būg, Sch186, FrnW, NdŽ, LKAI46, End, Nv, Trk, ūlyčià (2) K.Būg(Ds), FrnW, NdŽ, Gl, Kr, Žg, Ob, Trgn, ūlyčià (3b) Rk, Dv, Slm, ūlýčia (1) Grv, ulyčià (2), ùlyčia (1) Š 1. WP116, KlG5,45, Q510, H177, R, R158, MŽ209, 459, N, K, M, VoL168(S.Stan), LKAI46 senovinio kaimo kelias, gatvė; miesto gatvė: Ū̃lyčia (kelias, takas) su medžiais ant abiejų pusių KI44. Kap mergavau, šokom anta ū̃lyčios, ai šokom! DrskŽ. Jųjai namai kitan šone ū̃lyčios LzŽ. Pijukai grūžuojas apsikabinę ant ū̃lyčios ir linguojas į šalis JI484. Par tą sodą ilga ū̃lyčia J. Pro staldą ėjo ū̃lyčia Įsr. Pasišluoj ū̃lyčią OZ60. Palei ū̃lyčią nemožna sukeberzot, reikia tiesiai statyt Slm. Par ū̃lyčias jojau, ū̃lyčios skambėjo JD1476. Ir sutikau mergužytę ūlyčia vaikščiojant KlvD112. Išeik, mergele, išeik, jaunoji, iš gryčios, atkelk vartelius ū̃lyčios! VoL348(Nj). Žinoma yra, jog Mugapilė[je] buvo gatvė, arba ūlyčia, kurioje patys lietuviai parusėnai tegyveno S.Dauk. Kaip karves pamilžo, tai mes pusryčius laikėm ir paskui vėl išėjome ant ū̃lyčios ir pradėjome šaukt Cp. Tai liepė ciesorius langus ir duris uždaryt, kad nė vienas žmogus an ūlyčiõs nebūtų LB244. Ir išėję ėjo ūlyčia pailgai VlnE15. Ir padarei sau kalnų altorius ant visų ūlyčių BBEz16,25. Liepė tarnui savam išeit ū̃lyčion DP278. Ir ieškokite ūlyčiose jo SPI128. Par ūlyčias miesto Jeruzolimos vestas buvo ŽCh218. Anie gyvena tę an mazkickos ūlyčẽlės LzŽ. Ant ūlyčelės po tėvo vartais augt žalioji liepelė RD152. Čionai, kaip keliukas sukas, ūlytė̃lė buvo Kp. Vis mudu apkalbėjo: ar ūlytėlėj, ar pryvartėlėj, ar jaunam jaunimėly KlvD56. Kad aš jojau ūlyčáitėmis, žaliomis prievartaitėmis JV1051. Kaip eiste pakalnėn tokia ūlytýte, an kampo namas Kvr. Ūlyčiuže jodamas, kepurėlę keldamas: „Balta rankele sudiev, mergyte!“ KlvD236. Šeštadienį sutvarkėme ūlyčiùkę Lbv. Čia ūlyčiùkė buvo Al. | prk.: Kursai iškeli mane iš ūlyčios smerties Mž521. Nes ankšta yra ūlyčėlė ir siauras kelias, kuris veda ing karalystę dangų DP525. ^ Durnai galvai tik dvi ūlyčios: į kapus ir į turmą LTR(Vdk). Boba (Čigonė Lk, Ds) gryčioj, kakos ūlyčioj (sija) LTR(Antz). Sesuo seklyčio[je], sesės kasos ūlyčio[je] (morka) J.Jabl(Ps). ║ kiemas, atšlaimas: Pas mus an ū̃lyčios tai baisus baisus toks akmenys Eiš. Kaip jis (kunigas) įvažiavo į tą kiemą, visi atsiklaupė ant ū̃lyčios, klūpo MitVI41. Mergos šluoja ūlyčaĩtę – svečių laukia Brt. 2. aptvertas kelias gyvuliams varyti, išvara, išgana, genesys: Ū̃lyčia sodo[je], kur gena gyvolius į lauką, vadinas genesys JI420. Ū̃lyčios būs gyvoliams išvaryti iš kiemo Kv. Kiekvienas savo daržą aptvėrė – ir ūlytė̃lė, gali gint gyvulius Upn. ^ Tas pats [drabužis] bažnyčioms, tas pats ū̃lyčioms (gyvuliams varyti) Kltn. ║ N kaimo ganykla. 3. SD1185, Sut, Kos265(An), M, LTII127, Žrm, Mšg, LKT487(Stak, Jd, Mlt, Gdr), LKAI46(Plšk, Žal, Jon, Žl, Nmč) kaimas, sodžius: Seniau tai ūlyčiõs gyvenom Pnm. Kai pats nori, tai net kelinton ūlỹčion nusgrūda Trgn. Mūs ū̃lyčia didelė: mergų, bernų daug Vlk. Niekas gi nei vaistų, nei nieko, tai an kapų gi ūlyčiõs duobės – gi kavodavo te, kavodavo Rk. Iš savo ū̃lyčios susiedas – ar ne giminė, jei gražiai gyvena (sugyvena)?! Eiš. Per ū̃lyčią eina kelias Trak. Visos ūlyčios žmonės sujudo Pg. Kur gimiau, tą ū̃lyčią sudegino Pb. Mūs ūlyčiõj palskai nė vieno žodžio nemokėjo Švnč. Seniau visa ūlyčià nemokėjo lenkiškai, tarp save lietuviškai kalbėjo JnšM. Turėjom aust stovus – ir audėm, kap ūlyčiõj buvom Dv. Par ū̃lyčią jojo, kepurę kilojo VoL346(Nj). Vienokart kunigas nedėlios dienoj sakė pamokslą vienoj ūlyčiõj BM54(Žb). Kožną rytą kaip saulė tekėjo, jis (kerdžius) buvo gale ūlyčios ir triūbyjo ant trūbos Cp. Nueik ton ūlyčiõn, kur aš gyvenu VoL485(Zr). Ū̃lyčios mergelė NdŽ. 4. col. kaimo, sodžiaus gyventojai: Būdavo, sueidavo visa ūlyčia an tėvą Žl. Tokioj nelaimėj ūlyčià padėjo Pl. 5. prk. dviem eilėmis nustatytos javų gubos: Statai dvi ūlyčias, kad vidurys dykas būtų On. Ar tos dvi ūlyčias paimsta į vieną vežimą? Ktk.