vilkti reikšmė
Kas yra vilkti? 1 vil̃kti, vel̃ka (-a Zt), -o KBII164, K, Rtr, Š, BŽ56, DŽ, NdŽ, KŽ; SD1195, R, R311, MŽ, MŽ416, S.Dauk, D.Pošk, Sut, N, M, RtŽ, L 1. tr., intr. traukti taip, kad šliaužtų: Jis eidamas kojas vel̃ka KII159. Jis tur vel̃kamą eiseną KII159. Vilkti pažemiu kojomis I. Jis ligonis buvo, koją vieną vil̃ko Sdb. Vil̃k žeme pagal J. Koją vilktè vil̃ko – radikulitas įsimetė Smln. Velkì koją – ką tu eisi, būk namie Jrb. Su kaliošais čiukšt, čiukšt – kojas vel̃ka Kbr. Y[ra] toki šliūžė, taip kaip kailinių rankovė vilktà Gd. Mažileliai šarkais apvalkstyti, rankoves vil̃ks lig žemės Jdr. Šeimininkė šluotą apsižergs ir eis vilkdamà par tą rasą Tl. Ten bėga lapės teip kaip šunys uodegas vil̃kdamos Sd. Žąselė vieną sparnelį vel̃ka per vandenį ir svirduliuoja (ps.) Grš. Būdavo, [elgetos] šliures vel̃ka, krepšiai skuduriniai tabaluoja Snt. Mes kurpes vil̃kom, su kurpiukėm ėjom Ar. Kurpes vil̃kdavau ant kojų, nepanešdavau Nmk. Kaipgi tuplius vilksì – sausa, karšta, apsiauk nagines Skp. ^ Uodegą vil̃ko – šliūža paliko (įsitaisė vaiką) Kal. vilktinaĩ adv., vilktinõs: Velka tą gūnią vilktinaĩ RdN. Paskuo piemeneliuo įsmilko nugara benešant, pradėjo vilktinos vilkti par akminis LTR(ž.). | refl. D.Pošk: Arklį mažą turėjo, ka ans jos, kuo ne žeme vel̃kas i kojos Plt. Sijonai buvo lig pat žemės, jau vil̃ksas pagal žeme Vgr. Išsiaudžiam sijonus, pasisiuvam gražiai – ne kad žeme vil̃ktųsi Krk. Ilgais andarokais apsirengus eit labai bloga: andaroko kraštai minas, andarokas žeme vel̃kas ir dulkes kelia Lš. Sijonai dideli išausti, ilgi toki, ka žeme vel̃kas Trg. Sijonai buvo ilgi, o ta uodega šliukš, šliukš iš paskos i vil̃ksas, taką nušluos tie sijonai End. Jau buvom pasistruginusios, mun jau nebvil̃kos sijonai Krš. Rankovės atraitytos, o kai neatraitytos – žeme vel̃kas Kp. Diržo atsijuosta, gerasai galas už juosmenio laikos, o sagtelė vel̃kas ir skamba Kp. Uodega ant žemės vel̃kas Klp. Ji trinko galvą par metus du sykiu, kasos vil̃kos žeme (buvo ilgos) Jrb. Karukus prikabydavo – rąstai ilgi, žeme vil̃ktųs Pšš. Apžėlęs kaip meška, gaurai žeme vel̃kas (labai ilgi) Krš. ^ Kur eiti vyža, čia velkas ir apvarta RD213. Jo snerglys da žeme vel̃kas (apie mažą vaiką) Tr. 2. refl. šliaužti, ropoti paviršiumi: Vaikas su šaukštu kaukš tam žalčiui par kaktą, tas ir vilkdavęsis – čykš, čykš čypdamas atgal po pečka Sln. 3. tr. Skr traukiant paviršiumi keisti daikto padėtį erdvėje: Pati [katė] atbulai eina, pacą žeme velka Grz. Par storąsias lūpeles katė pelę vilko, par retuosius dantelius kisielėlį sunkė LTR(Brž). Du berželiu nukerta, ant šitų berželių prikrauna šieno, ir velkì par vandenį Šmn. Užmigusį piemenį už kojų suriša ir vel̃ka, kad prabustų Kdn. Vel̃kamas tinklas KII159. Buvo ir velkamì tinklai Smln. Velkamasis tinklas būdavo pririšamas prie valties ir tempiamas rš. Ka vagą kerta bebrų ar vėtrų pakirsti medžiai, tada baidares tenka vilkti krantu rš. Vilk, trauk lynelį par Nemunelį, aš čionai negyvęsiu. Jei tu nekelsi, pėsčia pareisiu pri savo matušelės D31. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdamys (toks senovinis Kalėdų paprotys) S.Dauk. [Jėzus] davės vilkt ir tęst tiemus žalnieriumus šarvuotiemus, idant tavęs velinas netrauktų ant pasmerkimo amžino DP157. ^ Tai viralas – vilkas šunį velka Kp. Tą valgį gali ir už kojų vel̃kamas valgyt (geras) Plv. Negyvas gyvą velka (šepetys utėles šukuoja) B304. vilktinaĩ adv.: Išvers iš šlajikių, o pasku vilktinaĩ įtrauks į trobą [girtuoklį] End. 4. tr. tempiant versti judėti (važiuojamąją priemonę, padargą), vežti: Cielą vežimą pora arklių sau vel̃ka, i gan Vvr. Tas vaikinas vel̃ka tąs roges jau sulūžusias Jrb. Jegu čia tei bjauru, tai ma[n] dviratį neapsimoka nė vil̃kt [p]Jrb.
2 vil̃kti, -sta, -o intr. vysti.
vilkti junginiai
- vilkti (kojas)