rūstinti reikšmė

Kas yra rūstinti? rū́stinti (-yti K), -ina, -ino tr. K; SD61, N daryti rūstų, pykdyti: Piktą žmogų nerū́stink J. Tokios atmainos giminių rūstintų kiekvieną protingą sutvėrimą, jei anos nė jokio ženklo buvimo savo nepaliktum S.Dauk. Rūstinu, naršinu, rūstybėsp kursta[u] SD75. Kam jūs rū́stinot jauną brolelį ant manęs vargdienėlės? JV1028. Širdį rūstina, dantis aštrina – anyta mane bara LTR(Ob). Tėveli, nerū́styk širdelės! (d.) Lp. rū́stintinai adv. I. | refl. N, I: Nemanau, kad jis rūstintųsi už tokias žmogaus silpnybes P.Vaičiūn. Nesirū́stink, senasis tėveli, aš parvesiu jaunąją martelę JV1036. Širdgilas rūstinas slėpdamos, juo mažesniai jam leid išsireikšti, juo jis yra skaudesniu S.Dauk. Rūstinas ir nekent artimo savo P.