vienatvė reikšmė
Kas yra vienatvė? vienãtvė sf. (2) 1. Š, ŠT48, BŽ313, NdŽ, KŽ, DŽ1 vienišo žmogaus būsena, buvimas vienišam, be artimųjų, vienuma, vienystė: Labai kenčiu – didelė vienãtvė Jrb. Žiemą tie vakarai toki ilgi, tai nusibosta tep be nieko, tokia vienãtvė Graž. Vienãtvėje žmogus gali jaustis ir tada, kai jis nėra vienumoje FT. Vienatvė laiko dabar žmogų sugriebusi Vd. Mane pamylėjo nykioji vienatvė S.Nėr. Tik dideli ir pakelia vienatvę, nes jie verti jos J Marcin. Jeigu nebijai vienatvės, gali nesibaiminti ir paties likimo J Mik. Moteris ji buvo jauna, graži, ir jos širdis vienatvės nemėgo V Aln. ^ Baisi senatvė, baisiausia vienãtvė Lp. Jaunystė – kvailystė, senatvė – vienãtvė Trg. ║ BŽ578, Ser buvimas vienam, atsiskyrimas. 2. vienybė, sandora, sutarimas: Kokią turi vienatvę ir dermę Christus su Belialu? Ch1PvK6,15. Visi ateisime vienatvėn vieros ir pažintiesp sūnaus Dievo Ch1PvE4,13.