kėbla reikšmė

Kas yra kėbla? kė́bla sf. (1) 1. trikojis kubilui pastatyti: Įleisk giros iš kubilo, kur ant kėblos pastatytas! Brž. 2. Kp įtaisas (kryžiokas), uždedamas ant ratų pirmagalinės ašies ar rogių, rąstus vežant: Prisirišk gerai sienoją, kad nenuslystų nuo kėblos! Ps. 3. sukaltas iš dviejų pagalių įtaisas arklui uždėti, vilktuvas: Užsidėję ant kė́blos veža arklą Kp. 4. kerepėža: Paieškok krūmuose kėblos (šakutės kėblai mušti)! Skr. 5. penki pirmieji gubos pėdai (javus statant): Aš kė́blas statysiu, tu pėdus pristatinėk Srv. 6. scom. Vb, Sb, Ms, Slnt nevikrus žmogus, griozdas; kas kėblinėja: Kė́bla – kurs kėblinė[ja], ein išžargas, kad koją už koją neužsikabintų J. Et, kėbla, kur eina, čia užkliūva! Srv. Jis jau toks kėbla Km. Ar ne kėbla: kur ji nusivilko! Lnkv. ◊ kė́blą mùšti toks žaidimas (ant žemėn įbestos šakelės, ant kėblos užkabina lankelį ir iš toliau su pagaliu stengiasi numušti): Vaikai nuėjo kėblos mušti Upn. Na, vaikai, eikim kėblą mušti! Jrb.