nor reikšmė

Kas yra nor? 1 nór (< nors) conj.; SD1, DK148 žr. 1 nors 1: Nór jo tėvas nieko neturėjo, bet buvo geras žmogus Brt. Nor ir labai bijojau, vis tiek turėjau eit Smn. Nor šalta, aš važiuosiu Dbk. Nór žvairai žiūrėjo, bet meiliai kalbėjo, per tėvelio didį dvarą pati palydėjo (d.) Plm. Kas tiki ing mane, nor numirtų, gyvens Ev.
2 nór (<nors) prt. žr. 2 nors: 1. Nor prie svetimais nesbarkit Sdk. Nor an senystos žmogus gerai pagyveno Alv. Turiu nór kuo kiaules šert Prn. Tegu nór sau išsiskalauna Klvr. Uždėk nór piemeniui an uodegos (sako parduodant galviją) Dkšt. Ei, atsiliepkie, sesele, nor vidur marių dugnelio Nm. Prauskis, mano mergužėle, nor baltai burnelę JD440. 2. Tyli ir tyli, nor jam kuolą ant galvos tašyk Ds. Vagom nor vežimu važiuok – jokio rugio Al. Nór tu sienon galva daužk (nėra išeities)! Lp.

nor junginiai

• DnB NOR Bank