jodinėti reikšmė
Kas yra jodinėti? jodinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr., intr. K, J, Š, NdŽ; R206 1. iter. joti 1: Kam jodinėji arklį? J.Jabl. Mano žirgas juodbėrėlis pirmą kartą jodinėtas (d.) Smn. Jodinėjau aš ant jo (arklio) šešeris metus BM145. Ir Jurgutis, ką dirbdamas ar lazdelę jodinėdamas, girdavosi: „Aš vyras!“ Lp. | Labądien, mergele, linų rovėja! – Tau dėkui, berneli, kur jodinėji? KlpD79. Jodinėti žingsniu nemokėjai, vis ristele žirgą varinėjai (d.) Mrk. Kur buvai, bernyti, kur jodinė́jai? JD612. ^ Visi jodinėja, niekas nepašeria (slenkstis) Trgn. Pono loska ant keršu arkliu jodinėja (nelauk iš pono malonės) Sim. | refl.: Vaikai raiti jodinė́jasi Ėr. Vaikai ganė karves ir jodinėjosi arkliais rš. 2. trypti, minti jojant: Imsiu žirgelį dar nemokytą, josiu keleliu dar nejodinė́tu (d.) Rtn. 3. po truputį, retkarčiais vogti: Anksčiau jodinė́jo arklius Ėr. ◊ jodinėti ant sprando (sprandu) išnaudoti, rieti, guiti ką: Nenusileisiu, kad man kiekvienas ant sprando jodinėtų rš. Kas gi gale bebūt, kad jau marti, tik įžengus, pradėt močiai an sprando jodinėt! Užp. Geriau kalbėtum apie orą, o ne mano sprandu jodinėtum (mane išjuoktum) rš. Gana bejodinėt ponams ant mūsų sprandų! rš. \ jodinėti; apjodinėti; įjodinėti; išjodinėti; nujodinėti; pajodinėti; parjodinėti; perjodinėti; prajodinėti; sujodinėti; užjodinėti