vilkinis reikšmė
Kas yra vilkinis? 1 vilkìnis sm. (2), vil̃kinis (1) 1. vilkas: Nušovė miške didelį vilkìnį Trg. 2. prk. sakoma apie baikštų arklį: Itum vil̃kiniu tik čertas gali važiuot, o ne žmonės Arm. Kur jūs bruožiat, vilkìniai, avižosna Rod. 3. iltinis (apie dantį): Vilkiniù možna gerai sugriežt Grv.
2 vilkìnis, -ė adj. (2) K, Rtr, DŽ, NdŽ, KŽ, Al, Skr, End, vil̃kinis (1) Adm, Vrn; S.Dauk, M, L 1. išore ir plėšrumu panašus į vilką: Vilkinis šuo ypač primena vilkus, gyvenančius Irano rytuose, manoma, kad ten ir būsiąs vilkinio šuns kilmės židinys T.Ivan. Vilkìnis šuo nepjau[ja], o pamatęs lo[ja] – velniai darose, rodos, galia suėst Jrb. Iš vilkìnių buvo šuva, tai nusivedu, kai ganau Kp. Mano vilkìnis šuoj, nuog vagių Azr. Tai mačiau šunį – vilkìnis Klt. Tie išponėję įsitaiso vilkiniùs šunis, šeria su brangiais ėdalais Krš. Kareiviai ej[o] su vil̃kiniais šunimi [tremti žmonių] Srj. ^ Bjaurybė, įkando kaip vilkìnis šuo Krš. ║ prk. stambus, labai didelis: Iž vakaro radau lydeką [bučiuje] – vil̃kinę, didžiulė tokia Dg. 2. N, K iš vilko kailio pasiūtas: Vilkìniai kailiniai KII360. Skūra vilkìnė brangi J. Stovėjo ir dalgių kalvio sūnelis, dėl šalčio apsisiautęs su vilkine skranda LC1883,15.