rėpla reikšmė
Kas yra rėpla? 1 rė́pla scom. (1) Skr, rėplà (3) šnek. 1. kas vaikščioja rėplomis: Rėpla, kas vaikščio[ja] rėplomis J. Ko čia rėplini lygu rė́pla (šuniukas) J. 2. Pžrl kas nerangus, išsiskėtęs: Tas vaikas toks rėplà Mrj. Kur eini, tu rė́pla! Mrj.
2 rėplà adv. Als, Tv, Pžrl žr. rėplomis: 1. Vlkš Rėplà vaikas jau eina Stl. Vaikas po aslą rėplà rėplinėja Kltn. Ar jau vaikščioja vaikas? – Rėplà jau eina Lkš. Slidu, tai rėplà į tuos kalnus [įlipi] Smln. Petras ejo stačias, o Jonas rėplà Erž. Rėplà iš vaišių parejo Šv. Tol nėra gana [gerti], kol neina rėplà Ktč. Jis prastai pjau[ja]: susilenkęs ant dalgio, rėplà eina Vdžg. Ženykias greičiau: pats rėplà (susensi, sukrioši), ir vaikai rėplà Grd. | prk.: Rėplà (labai nusižeminęs) eik, jei nori ko gauti Vn. 2. Vaikas atsirėplinęs rėpsojo, t. y. gulėjo rėpla, ant alkūnių atsirėmęs JI153. Nūkritęs rėplà pro duris Šv.
3 rėplà sf. ◊ ant rėplõs Lkš žr. rėplomis: 1. Tv Ant rėplõs atsigulk, bet pilvo pri žemės nepridėk, nešliaužk Šv. Aš ant rėplõs puoliau po kojų tai motriškai Grg. An rėplõs į kamarą [išsigandęs] išbėgo Grd. 2. Ant rėplõs stovi, nosį į žemę įrėmus J. Jau parvargęs žmogus, kai klupsiu ant rėplõs Erž. Vaikas ant rėplõs, tėvas ant lazdos Trg.