dubėti reikšmė

Kas yra dubėti? dubė́ti, -ė́ja, -ė́jo, dūbė́ti, -ė́ja (dū́bi), -ė́jo 1. intr. darytis, likti dubiam, dubti: Kur abu stovėjom, žolelė nedygo, kur žodį kalbėjom, žemelė dubėjo (d.) Ktv. 2. tr. mušti: Davė, dūbė́jo kaip medžian Ut. Ot baudžiavoj dubė́davo! Lp. ║ kirsti, kapoti: Dūbė́jau dūbė́jau sušalusią žemę su kirka Ds. 3. tr., intr. sunkiai dirbti, vargti, plūktis: Dieną naktį dubėji, ir valgyt neturi ko Vj. Parvasar baisiais vežimais dubė́ji (veži) klaiman, o žiemą po glėbeliui išnešioji Ktk. Kano kam anas čia dūbė́ja (kasa) ravą Ds. | refl.: Mes su tom malkom per visą žiemą dūbė́jomės dūbė́jomės, kol sausų nusipirkom Plš. Tai da čia gyvenimas: dubė́jies dubė́jies, žmogus, ir gera nematai Mlt. Aš tau nupirksiu didelį sviedinį, tu tada dūbė́kis (žaisk) su juo: svaidyk, daužyk Švnč. ║ tr. kankinti: Nedūbėj šito vabaliùko – ką anas tau bloga daro Rš. ║ refl. dūkti, šėlti: Tu nesdubė́k per naktis su mergom Mlt. \ dubėti; apdubėti; atidubėti; įsidubėti; išdubėti; nudubėti; padubėti; perdubėti; pridubėti; sudubėti; uždubėti