džiauti reikšmė
Kas yra džiauti? džiáuti, -na (-ja K; R), džióvė 1. tr., intr. kabinti, dėti, kad džiūtų: Merga, drapanas išvelėjus, džiáuna ant tvoros J. Mes į jaują džiáunam, o linkuviai šeria Rz. Šiandien kietai džióvėm jaują, kažin ar džius Všk. Šiandien vakare vešim linus į pirtį džiauti, šią nedėlią reik išminti Plv. Vieni eisma džiauti reją D110. Duonai džiáuna (beria rugius į krosnį prieš malant) OG321. | refl. tr.: Neparšokęs par griovį, nesidžiauk autelių LTR(Šll). ║ džiovinti: Gera jauja, gerai džiáuna Bsg. 2. tr. vogti: Gera būtų mergiotė, tik džiáuna ką tik nutvėrusi Sml. Driskius viską vagia, viską džiauja Tat. Aš tai būsiu prie durų, ir kai tik svotija atvažiuos, tai tuoj kamanas ir džiausiu SI212. 3. intr., tr. kirsti, smogti: Lekia pagal vežimą ir džiáuna arkliam Pc. Kad džiáusiu per kuprą, tai net tau jeknos atšoks Lp. Džiáuk jam per ausį! Dkš. Džiáuk jam atgal nieko nepaisydamas! Vrn. Bet ir mūsiškiai bardišium ką džiauja, tas jau ant amžių kvėpuoti paliauja A1884,339. | Vakar grausmas kad džióvė (trenkė) mūsų beržan! Ds. 4. intr. Žž bėgti, greitai eiti: Žiūrėk, kokia žmogysta džiáuna tiesiai an mūs Rod. Džiáuk greitai namo, ten tėvas tavęs laukia Dv. Išgi rytą vilkas paskėlė alkanas, pertrūkęs ir džiáuna taku Rod. 5. tr., intr. smarkiai ką daryti: Dabar tai jau džiaũs lietus (pils) – užsiniaukė Pc. Adomas, pavarvinęs pavarvinęs seilę, džiaũs (ims, ves) kriaučiaus Marcelę Sml. Džiáuni (godžiai valgai), kad net ausys linksta Krp. Rugius džiáusim (pjausime) Pjv. Kad džióvė (griuvo) aukštienykas, net kojos užsirietė Žž. | refl.: Kap pasliduos kulbelė, tai kad jau džiaũsis (puls)! Srj. ◊ dantìs džiáuti badauti: Saulę pramiegojęs dantìs džiáusi Švnč. \ džiauti; apdžiauti; atdžiauti; įdžiauti; išdžiauti; nudžiauti; padžiauti; pardžiauti; perdžiauti; pradžiauti; pridžiauti; sudžiauti; uždžiauti