išimtinė reikšmė

Kas yra išimtinė? ìšimtinė sf. (1) K, išimtìnė (2) Rm; N, LsB406 1. ž. psn. išlaikymas, kurį užsirašydavo tėvai, atiduodami ūkį vaikams: Tėvams duoda ìšimtinę sūnus, t. y. ančpyžę J. Su didele ìšimtine bepigu ir senims gyventi Žd. Bočiai par notariją gerą išimtinę užsirašydino Skd. O pačiuodu atsitraukėv į pryšininkę ant išimtinės Plt. Vakar pas notarą sutikau ir vieną motiną, rašančiąsi iš sūnaus išimtinę J.Jabl. Tėtukas visada sėdėdavo stubelėje prie lango arba savo išimtinės darželyje ant suolelio I.Simon. Taipo ji ir išėjo į savo išimtinės butą LC1878,50. Gimdytojams ant ìšimtinės pasidėjus, jau man į sykį buvo ištekėt MitI76. 2. M, Jzm žr. išimtis: Taip sako visos lietuvių tarmės be jokios ìšimtinės Jn. Visos be išimtinės tarmės turi priegaidės perstūmą nuo galūnės ant šaknies K.Būg. Tai, vadinas, išimtinė patvirtina taisyklę Blv.