kulė reikšmė
Kas yra kulė? 1 kulė̃ sf. (4), kùlė (2) 1. Rmš žr. 3 kūlė 1: Tata, padarai kùlę, ba rytoju eisim malkų velėt, skelt Lz. Mušk mietą kulè, o ne kirviu Slv. ^ Dėjo kap kulè per kuolą (labai smarkiai) Kt. Kulè nedamuštas (ne viso proto, trūksta galvoje) Dkš. 2. dirbtinė koja iš medžio: ^ Žentas – ne sūnus, marti – ne duktė, kùlė – ne koja Žž. ║ ramentas: Kai jis koją nusilaužė, tai tris mėnesius ant kulė̃s ėjo Ig.
2 ×kulė̃ sf. (rus. кyль) (4), kùlė (2); M, Kos36 1. maišelis tabakui, pinigams: Prisikišau taboko čielą kulę Krš. Išvažiavo drebulės, parvažiavo be kulės JD547. | Pasiimk kùlę (rankinuką), bus kur nosinė įsidėti Jnk. ^ Kulė̃s dūda (toks maišo pavidalo muzikos instrumentas) NdŽ. 2. J krepšys viduryje bradinio, į kurį sulenda žuvys; žvejų samtis: Iškrėsk kùlę, ten, rodos, kas kruta dumble Mrj. Pilna kulė̃ žuvų Trgn. 3. J anat. scrotum: Barono kùlė Rmš. ^ Ale tavo liežuvis tai kaip buliaus kùlė Kv. 4. javų lapo makštis (bamblys): Rugiai taip sužėlę buvo [iš rudens], kad jau į kulès buvo beeitantys Grg. 5. Škn širšių lizdas: Širšių kulė̃, kulinys Srd. Pastogėj atradau vapsvų kùlę Lnkv. Susiraukus kaip širšų kùlė Šl. Na, ir pasidarė širšės kùlę, vos nukrapščiau! Škn. 6. Ob seniau vartotas biralų ir svorio matas: Kulė̃ – nupinta iš plūšų, maišo formos; buvo vartojama javam matuot Kp.
3 kùlė sf. (2) Grg 1. žr. 2 kūlė: Kulė̃ yra juodas grūdas kviečiuose, pūruose, dirsėse J. 2. skėtinių šeimos augalas kiauru kotu, augantis prie šlapumos, gurgždis: Kùlę pasipjauti reik, papypaut galės Vvr.