pėpis reikšmė

Kas yra pėpis? 1 pė́pis sm. (1) 1. Šts viršutinis pievos, durpyno sluoksnis, pluta, velėna: Tik pė́pį nuverpi, ir jau prasideda smėlis Brs. Šiandien nuimk pė́pį, o ryt važiuosiam kasti velėnų (durpių) Yl. ║ prk. pluta, susidariusi ant tyrės: Apsidėjo košė pėpiu, kas aną bevalgys Šts. Ko neinat pri pusryčių: pė́pio ant košės nebįlaušiat! Skd. 2. šašas ant jaunų naminių paukščių snapo: Nupjauk vištyčiuo pėpį Brs. 3. tokia žąsiukų liga vidurvasarį: Pė́pio laiku daug žąsyčių išgaišta Skd. 4. skala, balana: Pėpis rusa rusėtinai, o nedega Šts. Pėpis y[ra] geras jovalams virti Šts.
2 pė́pis scom. (1) 1. Sr, Sd, Dr, Slnt, Kal, Grg kas lėtas, žioplas, ištižęs: Ne tokiam pė́piuo su tokiu arkliu važiuoti Vvr. Su tuo pė́piu neprasidėk Kl. Kaip pė́pis pėpinė[ja], vadinas, vaikščio[ja] toks numenkėjęs žmogus Ms. Ko ten siųsi aną parnešti, jug ans y[ra] pė́pis KlvrŽ. Ans lygu pė́pis stovi į staktos atsikolęs, t. y. sutižęs, aptižęs žmogus J. 2. kas nupėpęs, sudžiūvęs, gaišena, paliegėlis: Ne visi tokie pė́piai kaip tu y[ra] Skd. Ko vaikščioji kaip pė́pis, imkis darbo! Mžk. Iš to pė́pio gero nesulauksi Vkš. Tavo tie žąsyčiai tokie pė́piai visi Ms.

pėpis junginiai

• Pepis I, Pepis II