ramybė reikšmė
Kas yra ramybė? ramýbė sf. (1) DŽ, ramỹbė (2) 1. ramuma, netrukdymo būvis: Viskas praėjo, i ramybė paliko Šd. Jis tave pamokys, kur rasti ramybę V.Krėv. Gana jau su tavim – būk jau ramybėj (negali tavęs peršnekėti) Mlt. Ką čia dabar skųsies, ale daržams ir sodnams par tavo vaikus nėra ramýbės, ne Krš. Ko čia krypsi, neduodi žmonėms ramybės! Pn. Kap atejo naktis ir visi sumigo, boba ir neduoda diedu ramýbės (ps.) LKT376(Mrk). Toj jaujoj vaidinas, ir tau neduos ramybės LTR(Grk). Gervė pasislepia ir iš atokiau stebi, kas čia ramybę drumsčia rš. Ramỹbę trikdyti KŽ. Palik beržą ramybėj, nepjauk Rm. Ne kartą sau prašiau ramybės, užmigt svajonėse norėjau V.Myk-Put. Širdies, sielos ramỹbė NdŽ. Tačiau ramybė negrįžo, ir jis su apmaudu suprato: šiąnakt neužmigs J.Balt. Tik pasigesiu gal kada graudžios vargonų muzikos ir Kūčių vakaro baltumo, ir dangaus žvaigždžių ramybės rš. Amžinosios ramỹbės vieta NdŽ. Ilsėkis ramỹbėje NdŽ. Amžina ramybė kaulams jų S.Nėr. Duok, Dievai, man ramýbę ir kantrybę J. Nerėkia ana ir dabar – sėdi ramýbėj Km. Vieša ramýbė BŽ27. Sodžiaus ramỹbė NdŽ. Šitie žmonės ardo ramybę mūsų mieste SkvApD16,20. Kambario nuotaika, ramybė, knygos – geriausi darbo draugai P.Cvir. ^ Duok tu ramỹbę [i](geriau jau neklausk)
ramybė junginiai
- drumsti ramybę, dvasios ramybė, vės(um)a, abejingumas, ramybė