žiuvis reikšmė

Kas yra žiuvis? žiuvìs sf. (4) SC13, BzBkXIII118, K.Būg, LD156(Nm), Rdn, Akm žr. žuvis: 1. Žiùvys tokios yr pūkiai Prk. Žiuvių̃ atveža į krautuvę Žg. Nebėr Vento[je] žiuvų̃ DūnŽ. Žiuvų̃ buvo tiek – kiekviename klanelė[je] buvo žiuvų̃ Vgr. Nedžiaukitės, ka žiuvių̃ y[ra] – bus lytingi metai LKT153(Žg). Marės žiuvelės – mūsų mergelės svetimosios šalelės LLDIII263(Sln). Važiuos po upeles, žiuvelès rinksiais LKKVII172(Škn). Viena iš vandenio žiuvių iškišus galvą, jam padėkavojus (ps.) Sln. Žmogus žmogų kai žiuvis žiuvį ryja NžR. | sing. col.: Gyvenęs žmogus toks, sugalvojo žiùvį maitinti upė[je] Kv. Žieminis vėjas atstato žiùvį nū mūsų krašto Prk. Yr žiuviẽs, tik reik protingai žvejoti Nd. 2. sing. col.: Įsidėk žiuviẽs, valgyk, ėsk, vaikali Krš. Žiuviẽs taukų vaikuo duok, būs tvirtesnis DūnŽ. ◊ smùlki žiuvẽlė menkas, nereikšmingas žmogus: Smùlki žiuvẽlė, menkas prekybininkas – toksai visada kentės Krš.