knibinėti reikšmė

Kas yra knibinėti? knibinė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr., intr.; R, MŽ pamažu ką čiupinėti, krapštinėtis, smulkius darbus dirbinėti: O jisai, būdavo, retai ką ir atsako, tyli sau ir knibinėja V.Piet. Moteriškė nebejauna po lango kaži ką knibinėja – tur būti tos trobelės šeimininkė Žem. Ragutis tylėjo knibinėdamas žibinto ranktūrį LzP. Užsėdę ant arklių, dar lenkėsi [kazokai], kaži ką apie kilpas knibinėdami Pt. Įdomu, ką čia pats taip jau knibinė́ji Skr. O kai pririšai, pelė prieita, pradeda knibinė́ti [apie spąstus] KlvrŽ. Nei tu jį pataisysi, nei ko, bet tik knibinė́ji Kp. Ką ten knibinė́ji, eik gyvulių šert! Mrj. Kai išsibėriau uogas žolėse, tai knibinė́jau apie pusę valandos, kol susrinkau Mrs. Knibinė́jo knibinė́jo, ir neatmezgė mazgo PnmR. Ką tu čia knibinė́ji, tegu būna! Alk. Sprogstamųjų ginklų neknibinėk Ldk. Ko čia knibinė́ji tą dziegorių: da sugadinsi! Vkš. Dantis knibinėjo – žodžio nekalbėjo D.Pošk. | Mažos sniegenos knibinėjo (pamažu lesinėjo) sušalusius šermukšnius rš. | Žiūrėk, kiek aš tą kalnierių čia knibinėju (mezgu), badau badau, ir nieko nėr Jrb. Nugi knibinėju po biskį tai šią, tai tą, dabar tai grėbliui dantis drožinėju Srj. | refl.: Knibinėjos apie savo daiktus rš. ^ Knibinė́jasi kaip neregys aplink pačią (pajuokiant lėtą žmogų) Kn.