čiulkinys reikšmė

Kas yra čiulkinys? čiulkinỹs sm. (3b), (3a) Kp 1. sing. MŽ grūsta košė (ppr. bulvių, kartais mišri – su kanapėmis, žirniais, taip pat kruopų, avižinių miltų), šiupinys, kiulkinys: Čiulkinỹs iš šustinių kruopų, vandens ir druskos J. Čiulkinỹs daromas iš avižienių labai sudžiovintų miltų Rdd. Daro iš sumuštų kanapių čiulkinį LTR(Lkv). Plutas ir žirnius grūdė grūstuvėj – buvo čiulkinys Trk. Košė – tai monų košė, o bulvinė košė dažniau vadinasi čiulkinỹs Vlkv. Čiulkinį daro taip: sutrina išvirtus žirnius, prideda svogūnų, druskos, padaro apskritus kumšties didumo gniužulus ir valgo rš. Atnešk menturį, reik čiulkinỹs grūsti Mrj. Priskutau bulvių, virsim čiul̃kinio Ig. Nuo čiùlkinio (bulvinės košės) pilvas ant nosies užlipė Ds. | Be čiul̃kinio (padažo) nevalgysiu tų bulvių Alk. ^ Grūdu grūdu čiulkinį, bėk, peliuke, vandenio, voverėl, miltų geležiniu tiltu Plk. 2. prk. šokis: Pabaigęs visus sukelia, šoka kokį čiul̃kinį TŽI329. 3. sing. sukritusi, prastai iškepta duona: Ot iškepė pyragą – tikras čiul̃kinys Stak. Duona susileidus į čiul̃kinį Skr. Duona kaip čiulkinỹs K. 4. gumulas, gniužulas: Kuodelį man suvėlė į čiul̃kinį – nė paverpt negalima Erž. Paduškos kaip čiulkiniaĩ pamestos Skr. Tu dirbk čiul̃kinius, o aš kočiosiu blynus Jd. | Išvalyk kumelaitei gerai rindą, mačiau – daug čiulkinių̃ yra Br. 5. žindukas: Kišk vaikui padariusi čiul̃kinį į dantis, bene nustos šaukti Erž. ◊ čiul̃kinį čiul̃kti ([pa]grū́sti) 1. lakstyti būriu aukštyn žemyn (apie uodų zujimą): Uodai čiulkinį čiulkia Ukm. Mašalai čiulkinį grūda – tuoj bus pavasaris Km. Uodai čiulkinį grūdžia – bus lietaus Grš. 2. šokti: Biškį čiulkinį pagrūdom Krkl. 3. trinti sušalusias rankas: Tai tau neimt pirštinių – dabar turi čiulkinį čiul̃kt Šk. gardùs čiulkinỹs sušalusių rankų šildymas kvapu: Tai tau būt ilgai lauke – dabar gardùs čiulkinỹs Šk.