gudrumas reikšmė
Kas yra gudrumas? gudrùmas sm. (2) K 1. → 1 gudrus 1: Malonu būdavo Šešiapūdžiui savo gudrumu ir išmintimi žmones įnarpliot į abejones P.Cvir. Oi eisime, broliai, į tolimą kraštą gudrumo ieškoti P.Vaič. [Kinai senovėj] jau didį gudrumą turėjo visokiuose žemės dalykuose Ns1833,1. Tikrai tau lapės gudrùmas teko Dkš. Jei meldus nenorės įleisti, tai reik dabot, bene su gudrumù pasisektų Sch218. Ans vis gudrumu varo Grg. Mažas kai pipiras – gudrùmų pilnas Šmk. Sugadink anų gudrumus ir pinkles, prieš mane paspęstas srš. Jo gudrumė̃lis – kai lapės! rš. ^ Jo gudrumo nieks nekirto (jo neapgavo) Dkš. Seno žmogaus gudrùmo nebeišmokysi Ds. Jaunas syla, senas gudrumù Lkv. 2. vikrumas: Tai gudrùmai vaiko – kaip virvelė pečelin pasirangė! Slm. Ot gudrùmas mergiūkštės – kad sukas, tai kaip skritùlis! Slm. ◊ gudrumùs kir̃sti apsimesti, apsimetinėti: Ans gudrumus kerta, neserga Grg.
gudrumas junginiai
- gudrumas po laiko