pūkys reikšmė

Kas yra pūkys? 1 pūkỹs sm. (4); LBŽ žr. pūkė 1: Daug pūkių pievoj priviso Krp. | sing. col.: Prisipjoviau liūne pū̃kio, bus nors pakratom Dkk.
2 pūkỹs sm. (4) K, Sdr, Vl, pū̃kis (2) K, Klp zool. 1. Lex4, R, MŽ, I, K, E, Zp, Sdr, VI pūgžlys (Acerina cernua): Pūkys yra žuvis ašakota, prasta, menka, smerčio žuvis J. Pū̃kiai dygliuoti, didliai pikti y[ra]: pasišiauša, dyglius pastato į nugarą, į šonus, į uodegą, į sparnukus – visur dyglukai Prk. Iš didžiųjų stintų išrenka pūkiùs. Tie pū̃kiai yra liesūs StngŽ66. ^ Pasipūtęs kaip pūkys BzF51. 2. kūjagalvinių šeimos žuvis, builis: Jūros pūkis (Cottus scorpius) rš.
3 pūkỹs, -ė̃ smob. (4), pū̃kis, -ė (2) [K], Skr 1. R187, MŽ, N, [K] kas pūkuotas (ppr. apie žąsį), kas švelniais plaukais: Pagauk tu man tą pūkę (žąsį) Gs. Pū̃kiai kviečiai Srv. 2. Alk kas pasišiaušusiais, papurusiais plaukais (ppr. apie vaiką): Tokia pūkė̃ (apie susivėlusią mergaitę) Gs. Vaje, kokia tu pūkė! Kt. Kur eini, pū̃ke tu?! Skr. Kirpkis plaukus, negaliu žiūrėt į tokį pūkį! Snt. ║ apie susivėlusį, ilgais plaukais gyvulį: Kas dar tą pū̃kį pirks! VšR. 3. menk. pienburnis: Ko tas pūkỹs čia spokso? Nm. Eik tu, pūkỹ pūkỹ, ne tau tą darbą dirbti! Jrb. Prisodino pūkių̃ pilną suolą Lkč.