skiausčias reikšmė

Kas yra skiausčias? skiaũsčias, -ià adj. (4) Š 1. DŽ esantis siauruoju šonu, briauna žemyn arba aukštyn: Plytą gali padėti gulsčią, skiaũsčią ir stačią Jrb. Anys norėjo skiausčiõm plytom mūryt, aš nedaviau Lel. Suguldyk lentas skiausčiàs, kad geriau džiūtų Dkšt. Pridėk skiaũsčią lentą Erž. Lentelė nedidelė, ale skiausčià kaip dribo, tai ir sutrupino piršto kaulą Krs. Dėk pagalį gulsčiai, o ne skiaũsčią Trgn. Kaip stojau an tokio skiaũsčio akmeno, ir pargriuvau Ob. Piliakalnis … buvęs dar aukštesnis, jo viršūnė buvus skiausčia kaip trobos stogas VŽ1905,229. Pokš skiausčià ranka par snukį Kp. skiaũsčiai adv. NdŽ, Jrb, skiausčiaĩ K, Rtr, DŽ; N, RtŽ, L: Ką skiausčiaĩ padėti KII17. Skiausčiai paversk, gal tada neklius Trgn. Dėk skiaũsčiai, gal tilps Erž. Skiausčiai nupjautoji prizmė Z.Žem. Skiausčiai paguldau R241, MŽ321. | Lubos atriestos nei skiausčiai R, MŽ. Kai kelnorė skiausčiai išriesta MŽ244. 2. plonas, siauras, liesas: Kiaulės skiaũsčios kaip lentos Sv. Kai pradėjo visi arklį imt, tuoj skiaũsčias pasdarė Sdk. Skiausčià paršo nugara kaip dalgė Ktk. Nugara pasistačius, skiausčià ta karvė – lyg kad girinė Jrb. Damulė suraukė savo skiausčią burną J.Balt. Kai nuėmė gipsą, koja skiausčià pasdarius, negraži Lel. Tai pana – kaip lenta skiausčià! Trgn. Kūdas, net nosis skiausčià Klt.