dygus reikšmė
Kas yra dygus? dygùs, -ì adj. (3, 4) 1. SD230,97, R, K dyglus, duriantis, aštrus: Ten labai dygì pieva, piktžolėm nuaugus Kair. Kelias dabar nužvyruotas, labai dygùs, basas negali vaikščioti Gr. Usnis y[ra] dygì, ale dagis dar dygèsnis Als. Radastų spygliai dýgūs Šn. Rugių akuotai ne toki dygūs kap miežių Šn. Linai dygūs su spaliais J. Dygi ašakinė duonelė pasidarė skanėsiu kiekvienam sklypininkui P.Cvir. Dygios šakos dagilėlio, o viršūnėlė dar dygesnė Grk. Ar aš tau sunkus, ar aš tau ilsus, ar pentinėliai dỹgūs? Š. Jos pasėjo dygius dagius, dygias dilgėlėles JD890. Dygùs kai ežys (kadagys) Jrk121. O ir atplaukė dygusis ešerėlis APhIV594. Užsiklojo šiurkščiais ir dygiais marškiniais rš. Dygioji kiaulė R336. Dygioji eglė (Picea pungens) rš. Dygusis kukmedis (Taxus cuspidata) rš. dygù n., dỹgu: Basam dygu eiti keliu J. Per rugieną neapsiavus dygù Šn. Aš čia neisiu, man čia dỹgu Erž. Vargdienei visur dygu, kieta Ps. dỹgiai adv. K. 2. prk. aštrus, pašaipus, kandus, piktas: Nebūk dygì – bernai nemylės Vrn. Kodėl tu toks dygus, į ką atsigimei? P.Cvir. Dygus žodis anytos J. Akys mėtė dygius žvilgesius Vaižg. Liežuvis jo dygus, kalavijui lygus SGII29. Vietomis randame ir dygios ironijos rš. Klausinėjo mergužėlė dygiaisiais žodeliais Trgn. dỹgiai adv.: Dygiai šyptelėjo, bet nutylėjo rš. Kalbėjo šiurkščiai ir dygiai rš. 3. daigus: Rugiai dỹgūs, gali sėti Kltn.