surauti reikšmė

Kas yra surauti? suráuti tr. 1. Vlkv, OG322 traukiant iš šaknų, sudėti tam tikrą kiekį: Seniau, būdavo, grikus augindavo: suráuna, sustato gubelėm Antr. Rauna rauna [linus] – suraũs [pėdais], potam apmušdinėja Pb. Tėvas gal padėsi linus rauti – vis kokią saują suráusi Pc. Dešim saujų nesuróvei ir jau rėki nugara Ds. Reikia žolės suráut Grv. Suróviau rasodos krestį Vn. Aš anų suróviau galybę i parvežiau Akm. Kad plaukai dideli augtų, reik[ia] tatarškos suráuti šakneles ir suvirinti LKT76(Plng). Paėmė, surovė samanų, susuko lizdelį ir sudėjo balandžius LTR(Krž). Tris valakus numėžtai, kapą grikių suráutai (d.) Dg. Kai aš surausiu šimtą kapelių, nueisiu jaunimėlin LTR(Dkk). | refl. tr.: Dobilų nuejęs susráusi ir atneši kumeliuo Grv. ║ prirauti, gauti derliaus: Linų mažiau suraunam nei grikių Lp. Po dešimt vežimų grikių suráuna Mrc. ║ prikasti: O kitą kartą liūbėjom šimtais centnerių suráuti [bulvių] Plng. 2. priskinti: Puokštę reik[ia] suráuti Krg. 3. šnek. subarti: Aš savo žmoną kai suróviau, tai ji daug minkštesnė pasidarė Dsn. | refl.: Mes su juoj susróvėm, tai kad rovėm! Lp. 4. refl. Šts šnek. susipešti, susimušti: Jie ten ar keturi susiróvė iki kraujo Skr. O moterys jau spėjo ir susiráut Dkš. Darbe kaip žmonės, o namie susirovė sp. Ar tau gerai, ma[no] sesule, ažu seno nutekėjus? – Einam gulti, tai suskaunam, o paskėlę tai susraunam (d.) Rod. | Tę lėktuvai kad susiróvė! Kt. ║ susiginčyti, susikirsti: Girdėjau, susirovei su mūsų veikėjais rš. 5. refl. eiti imtynių, susiimti: Su Bronium kai susiróvė, tik pykšt į duris abudu Skr. 6. šnek. išgerti: Atameni, kai šulinį kasė, abu puslitrį suróvėm Antr. \ rauti; aprauti; paaprauti; atrauti; įrauti; išrauti; nurauti; panurauti; parauti; parrauti; prarauti; prirauti; razrauti; surauti; užrauti