išmirti reikšmė
Kas yra išmirti? išmir̃ti, išmìršta, ìšmirė intr. K, J; R48 1. netekti gyvybės, nustoti gyventi (visiems ar didelei daliai): Vieni pakelėse išmirė, kiti parnešė ligą į kiemus M.Valanč. Kožna svieto eilia išmiršta, bet tuo metu kita eilia užauga A.Baran. Juoduoju maru teišmirs, kas nori mum laisvę atimt! S.Nėr. Augino jisai savo brolio dukterį, vardu Estera, kurios tėvai išmirę buvo S.Stan. Per šituos kelis metus jų daug ìšmirė Klvr. Blogiejai teišmìršta, geriejai tepasiliekta Erž. Jos vaikai išmìrę senatve Ėr. Kad tie žmonės išmirtų išmirtų, mums dirvonus paliktų paliktų (vieversėlio giesmė) Pnd. Toks aulys pavasario šalčiūse turia išmirti be pagalbos S.Dauk. Pusė tranų išmìrę Lš. Ir išmirė visokia banda egipciokų BB2Moz9,6. | Nuimant virkščias ne kaip liuobama yra, pavasarį, kad atkas šaknis, randa visas išmirusias S.Dauk. Ar leisit žolėms išmir̃ti (išnykti)? Sg. Karšta, daržas antai išmiręs (nuvytęs, išglebęs) Skr. ^ Šventą dieną visas kaimas atrodė lyg išmìręs Jnš. Visas sodžius buvo kaip išmiręs A.Vien. | refl.: Išsìmirė visi seniejai, ir gana Šts. 2. Prk. pasidaryti ramiam, tyliam: Išmìrę (užmigę) visi pasieniais, iškritę Skr. Išmìrę (tylūs, tušti) namai be jokio garso stovėjo abipus gatvės rš. \ mirti; apmirti; atmirti; įmirti; išmirti; paišmirti; numirti; panumirti; pamirti; papamirti; permirti; primirti; užmirti