jauniklis reikšmė
Kas yra jauniklis? jaunìklis, -ė adj., smob. (2) Š, LVII99; NdŽ, M 1. jaunas, nesubrendęs gyvulys, prieauglis: Lapė, karvė jaunìklė padvėsė J. Žąsinas jaunìklis J. Jaunìklės žąsys Vl. Jaunìklė karvė Grv. Jaunìklės vištos jau pradėjo dėti Als. Žvirbliai jau išsivedė jaunikliùs Slm. Kiaulė jauniklė batvinius knisa Ds. Sugautus jauniklius levukus namieje auginta LTII470-471. Keleiviai susirūpino jauniklių paukščių likimu MPs. Ir jaunìkliai jau palekia kaip seniai Dkš. Jauniklýčių kiaušiniai, bet nemaži, nepeik Ssk. Duok man kokią porą jauniklìkių vištikių Šv. Jauniklùkių vištų maži kiaušiniai Mrj. Kuriose vietose gyvena senės žuvys ir kuriose jaunikliai? rš. 2. jaunas, nesubrendęs žmogus (lyginant su pagyvenusiu žmogumi): Ar jis su seniais, ar su jaunikliais? rš. Kataro gi tu nori, jaunìklio ar seno? OG127. Augo valion pas motulę trys jaunos dukrelės, gražiai verpė, gražiai audė, jauniklės būdamos Srj. Parodysiu tiems jaunikliams, kaip iš seno žmogaus juoktis! sp. Jaunìkliai tegu padainuoja Švnč. Ne vienas jauniklis vylėsi ją turėti rš. Jau ne jauniklelė, jau aš sena, jau dantų neturiu Rš. 3. jaunesnysis, jaunis: Seniui beliko vienui viena paguoda – jauniklis Napalys rš. Senė kvara, o jaunìklė nuejo pas momą Dv. Prabarkščius buvo ir jaunìklis Dglš.