kalėti reikšmė

Kas yra kalėti? 1 kalė́ti, kãli (-ė́ja), -ė́jo 1. intr. K, N, MŽ151, K.Būg, Š, Slnt būti kalėjime: Aš kaliù, t. y. kenčiu kaliny J. Gal jis apkaltas, gal jis kalėja J.Jan. Parvedęs į pilę, į gelžinius įdėjo, kurioj didžiai ilgai kalėjo S.Dauk. Jie susitarė pirm išeidami kalė́t, Vyturį nuskandint Sch229. Kol jis kalėjo, guodė ir drąsino jį J.Jabl. Kalimasis laikas rš. 2. tr. SD398, R, N kalinti, laikyti apkaltą, laikyti kalėjime: Europos kultūros diegus tebekalėjo stiprios romėnų kultūros tradicijos rš. Gali ir kūną savo padonųjų ažumušti, vargint, kalėt SPII154. Tu žinai, jog ne po teisei Herodas mane kali SPI34. Teip mus smertis kalėjo KN163. 3. tr. smelkti, stelbti, gožti (augalus): Žolės pradėjo kalė́ti daržoves Pkr. Tas beržas anuos mažesnius kãli Kkl. Medžiai visados kali po savim augalus Ukm. Didesniejai medžiai tik daržus kalė́s Vn. 4. intr. nykti būnant vienoje vietoje, būnant prispaustam: Gal kiti, dausas pajutę, vienumoj nebekalės B.Sruog. | refl.: Aš kaliúos visą dieną uždarytas ir nusinūdniju J. \ kalėti; apkalėti; atkalėti; iškalėti; nukalėti; prakalėti; užkalėti
2 kalė́ti, -ė́ja, -ė́jo tr. kalenti.
3 kalė́ti, -ė́ja, -ė́jo intr. šalti: Jonas visą dieną kalė́jo Nč.