kliukėti reikšmė

Kas yra kliukėti? kliukė́ti, kliùka, -ė́jo intr. 1. kliuksėti plakantis, kliunksėti: Paperai visi kliùka Kp. Seni kiaušiniai ima kliukėti Lnkv. Višta patupėjo ant kiaušinių savaitę, kiaušiniai ir ėmė kliukėti Klov. | Man šiandie labai pilvas kliùka: mat bulvienės labai privalgiau Ps. 2. su garsu bėgti, tekėti: Kliu kliu kliu kliukėjo iš plėčkos alus pilant J. Kliukėjo iš butelio pilama degtinė rš. 3. su garsu, kunkuliuojant virti, pakšėti: Žlugtis kubile liuob virs kliukė́s Šts. Virdamas vanduo kliùka Sr. Kad pašėlo košė kliukė́ti, spjaudyties, nei pri varinio nebgal beprieiti Vvr. Nukelk trikojaitį – jau bulvės kliùka, turbūt jau išvirė Pln. | Sviestas sukamas kliùka KlvrŽ. Duonos vidus kliukė́s liuob, kad neišrūgusi Šts. 4. prk. daug kalbėti, plepėti: Nei tu jo klausyk, nei nėko: senis papratęs kliukė́ti Šv. Ans tik kliùka kliùka ir vis nėko nepasako Pln. Ir kliukė́s lygu šiupinys; nutilk kliukė́jęs! Ggr. Kliukì kaip košė varinė[je] Vvr. Alpis gerai dainiuo[ja], Anicis tai liūb kliukė́s (dainuodavo virpančiu balsu) KlvrŽ. ◊ galvojè kliùka pamišęs: Gal tau galvõj kliùka, kad teip kalbi? Kp. \ kliukėti; iškliukėti; nukliukėti; pasikliukėti; prikliukėti; sukliukėti