pikčius reikšmė

Kas yra pikčius? 1 pìkčius sm. (2) 1. Lkv šnek. pikta dvasia, kipšas: Pìkčius čia tave tokiais blogais orais ir nešioja! Brs. Tave pikčius atims J. Davėm bekoną, kokio pikčiaus benoria! Šts. Kam langą atdarėt, ar pikčiams?! Šts. Ar pikčiùkas tave apsėdo?! Šv. Prilipo kaip pikčiùkas, ir negali nuimt Grš. Pristojo kaip tas pikčius ir nebeatsitraukia Lnkv. I vaipysys kaip pikčius prieš žaibus TDrVI89. Apolinaras! O kad tave pikčius! Nebepažinau rš. 2. apie nenuoramą, neklusnų vaiką ar blogą suaugusį žmogų: Pikčiau vienas, ar neliausys?! Skd. Visus obulus jau nukrėtėt, pikčiai! KlvrŽ. Ką tu tam pikčiuo padarysi Plt. Tą pikčáitį vis tiek nupersu! Slnt. Pikčáitis, ne vaikas! Skd.
2 pìkčius sm. (2) žr. pykčius: Aš tavo pìkčiaus nebijau! Rs. Visur rodai savo pìkčių Rs. Kad naktį, tai kas ant pìkčiaus galėjo padegt Gs.
3 pìkčius sm. (2) Stl žr. pypčius: Jeigu višta pikčių gauna, iš tų namų mirs (priet.) LTR.
4 ×pìkčius sm. (2) Žln, Drsk, Rud žr. pikčeris.
5 pìkčius, -ė smob. (2) Žlv 1. J, NdŽ, LKKIII172, Ds kas piktas, nuolat nepatenkintas kuo, pikčiurna: Jau tu miego nori, pìkčiau! Mrj. Koks pikčius tas vaikas: visims mušas su pagaliais Šll. 2. NdŽ nedorėlis, piktadarys: Iš Lenkų karalystės tie pikčiai apgavikai persikėlė į Lietuvą rš.