puikė reikšmė

Kas yra puikė? puĩkė sf. (2) 1. LsB283 puikumas, išdidumas, pasipūtimas: Ji žmona be jokios puĩkės Alk. Įsiteik jo bajoriškai puikei rš. Iš tos puĩkės pati nežino, kaip vaikščioti Rdm. Skolose paskendę ir į puĩkę pasikėlę Gs. Norėjo puikėn pasikelt MP269. Jis ją baudė už tokią jos puikę, ką ji jam teip rašė BsPIV177. Tos mergytės didė puikė, maža išmintaitė KlvD213. Aš esmi lėtas, manimp nieks neras nė jokios puikės PK121. Pagėdink puikes, barnis mūsų neprietelių PK142. Tiktai dulkės totliks (teatliks) anos piktos puikės tavo MP239. Vaikai žmonių susitarė budavot miestą su labai aukšta turma iš pačios tikt puikės Ch1Moz11(turinys). Ašjen nes sulaušiu puikę galybės jūsų Ch3Moz26,19. 2. ppr. pl. KII66 papuošalas, puošmena: Tai puĩkės, tai puĩkės – atsižiūrėt negali! Jrb. Kas tų puĩkių turėjimas! Šk. Dukters užpuolė motiną prašyti ir joms puĩkių parvežti Slv. Ugniai atsiradus, ūkininko dukterys vis klykė, idant ir stuba neužsidegtų, o su tąja ir jų visos puikės LTsIV582. Ant mano mergytės dulkužės dulksta, ant tavo lepūnės puikė tikt mirgsta RD114. Išvarė miegą iš kaktos, nuėmė puikę nuo galvos BsO248. Bernelio puikė mirgėjo, kad su mergele kalbėjo LTR(Vrb). 3. puošnumas, gražumas: Palaidojo [numirėlį] be jokios puikės, su vienom tik mišiom rš. Pas juos tokia puĩkė, kad mes nepritinkam Gs. Šioje valstybėje daktaras, kiek galėjo, pasistengė pašalint iš karaliaus rūmų senovišką puikę Mš.