pypkis reikšmė

Kas yra pypkis? pýpkis sm. (1) K, Grš, Lbv; R žr. pypkė 1: Visa česnis pýpkį parūkyti, alaus atsigerti J. Ir svečiai visi iš rankų išmetė pýpkius K.Donel. Ans par daug pýpkį rūkė, o negalėjai ano nūpratinti, i gan Prk. Kitas pýpkį rūko, ka nebūtų diktas Pd. Pýpkis yra apmuštas KI215. Iš prasto pýpkio rūkė Sch219. Papą arba pýpkį be parstojo turėti dantyse J. Ir pypkis su dangalu čia yra uždraustas prš. O jis rūko i rūko – pýpkis pro pýpkį (išvien) Jrb. Aš pamačiau bernelį vidur jūrių marelių, aukso pypkį rūkantį BsO58. Aš nieko nenoriu, kaip tik kad aš turėčiau tokį pypkutį, kad be tabako vis degtų BsMtI23. Einu į miestą, gausiu pýpkį riestą Plv. | prk.: Ji susiriečia į pýpkį, i nėr ma[n] kur gult Jrb. ^ Vyras kai pýpkis, subinė kai knypkis Sch103. Pýpkis rūksta, nieko netrūksta (apie patenkintą esama padėtimi) Skr. ◊ į pýpkį riẽsti griežtai reikalauti: Jis mus į pýpkį riẽčia (griežtai reikalauja skolos), o pats visko taisosi Gs. kaip šim̃tas pýpkių greitai: Kaip šim̃tas pýpkių nulėkė! J. po šim̃ts pýpkių Gs toks nepiktas keiksmas. tegù (kad) tavè (jį̃, …) pýpkiai (pýpkis) toks sušukimas supykus, nustebus: Tegù jį̃ pýpkiai! Žal. Kad jį pypkis, tokį žmogų! Prn. Tegù juõs pýpkis, tuos žmones! Krk. Ale kad tas alus su limonadu, kad jį pypkiai, kaip gardus! Ašb.