vadinėti reikšmė

Kas yra vadinėti? vadinė́ti, -ė́ja, -ė́jo NdŽ iter. dem. vadinti: 1. M, KŽ Pupšiškiai nėkaip [to miško] nevadinė́jo Rt. Felčeriu vadinė́ja, jis karuomenėj felčeriu tarnavo Grž. 2. M, Rtr, DŽ, FrnW, OGLII415, DūnŽ, Pn, Pkr Vadinė́ja jis manę ant darbo J. Vadinė́davo žmonės mane, ba mokėjau siūt Slv. Ir mūsų Antaną vadinė́jo prisirašyt Pc. Ką čia muni vadinė́ji an nakvynės – aš turu savo kvaterą Krš. Todėl ūkinykai už kits kito padargos surėdymui jį vadinėjo M.Valanč. | Nenorėjote pagyrimo per mane pažopostyto, ant kurio jus vadinėjau ir kurį jumus dažnai siūliau DP10. Tikiu, jog ir nū vadinė́ji danguje būdamas tuos, kuriuos anuo metu vadinėjai AK151. Jis pasiuntinius, totorius Jėzauspi vadinėjančius, išvarė Ns1853,2. Kaip tankiai jis tavęs norėjo, gana tavę jis vadinėjo prš. Marti trepinėja, svečius vadinėja LTR(Šmn). Numiškis, spėsi čia vadinė́ti pri to stalo Rdn. | Pereklė galėjo vadinėti, galėjo prašinėti, kiek norėjo, bet žąsyčiai jos neklausė I.Simon. | refl. tr.: Žinai, kad i bjauru, kai reikia tą žmogų vadinė́tise, vis svetimą Jrb. ║ Elgetų… dažniaus ant puotos vadinė́kime DP33. ║ refl. Š(Sd), DŽ, NdŽ Gentys, reiks pradėti vadinė́ties Rdn. Su pussesere nesutinka, nevadinė́jas Rdn. ║ refl. bendrauti, turėti reikalų: Nebvadinė́jos kunigai su šatiškiais, buvo susibarę Šts. \ vadinėti; atvadinėti; įvadinėti; išvadinėti; pavadinėti; privadinėti; suvadinėti; užvadinėti