išnara reikšmė

Kas yra išnara? ìšnara sf. (1) K, Š, NdŽ; B, R, M, LsB210 1. senoji gyvūno (žalčio, gyvatės, vėžio) oda, iš kurios jis augdamas išsineria: Ve, vėžio, gyvatės ìšnara, t. y. skūra J. Ar esi matęs vėžio, gyvatės išnarą? J.Jabl. Žalčio ìšnara KII157. Angių ìšnara KI17. Minkštas ir gležnas guli vėžys kartu su savo išnara, kuri, žinoma, tokio pavidalo kaip ir jis pats J.Jabl. Radau gyvatės ìšnarą JII,XXIII. Gyvatės šeriasi kelis kartus per metus, numesdamos ištisą odos išnarą EncIX82. Radau kirmino išnarą Kl. Blakių išnaras surinko J.Jabl. Kada jaunoji bitė iš akelės išsirita, tai akelėje ant dugno palieka vikšrelio išmatos, lėlytės išnaros, lukštas rš. | prk.: Ans tikra tėvo ìšnara, atkalu malu į pat tėvą nusidavęs Užv. ^ Nesulauksi, gyvatės išnara (keikiantis)! rš. Aš tai gyvatės ìšnarai parodysiu! Sd. Eik tu, gyvatės išnara! Užv. 2. prk. kailis; nusivilktos ir be tvarkos numestos drapanos: Katro čia ìšnaros mėtosi? Dkš. Aš išsineriu iš savo apipelėjusios išnaros rš. Šunes, išvydę vilko išnarą, tarė vilką atėjus iš miško rš. Vieno šeimynykščio rytą tik ìšnaras rado Šll. Pjovėjų nematyti, tik vienos ìšnaros Pjv. 3. koks iširęs, išsinarstęs daiktas: Nelipk šitoms išnaroms, ba dar užsimuši rš. Iš naujų ratų beliks tiktai ìšnaros Skr.