išstenėti reikšmė

Kas yra išstenėti? išstenė́ti, ìšstena, -ė́jo 1. intr. Š, Ser praleisti kurį laiką stenant, dejuojant. | refl. Š, Rtr, Ser, KŽ. 2. tr. Š, Rtr, LL296, KŽ šnek. stenant pasakyti: Kol žodį ìšstena, valandikė praeina Krš. Tei smarkus, o ka paklausi – žodžio neìšstena Slv. Kol ìšstena po žodelį, nusibosta laukti Jnš. | Egzaminus jis šiaip taip išstenėjo (išlaikė) rš. Viską išstenė́jo, iškatėjo užsiutusi Krš. Led išstenė́jo visas bėdas Krs. 3. tr. DŽ, Rdš šnek. sunkiai, nenoromis duoti: Tuos du šimteliu i tai vos išstenė́jo atkišt KzR. Led apyraikėlę duonos mum išstenė́jo Krs. Kelis šimtus, rasi, ir išstenėtų, o kas toliau? I.Simon. Išstenė́jo žvirbliuon ant akies užvarvinti (labai mažai davė) Kv. 4. tr. šnek. sunkiai įveikti, vos pajėgti atlikti: Nedėsli višta – kada ne kiaušį ìšstena (padeda) Krš. Nebišstenė́jo to lyterio [uogų] pririnkti Rdn. Jeigu išstenė́jo (pagimdė) aną, išstenė̃s ir šitą Lš. Kur jiems lygintis su mumis – darbštuoliais, kurie ūmai išstenim kepure uždengiamą šedevrą Vaižg. 5. intr. šnek. sunkiai, stenant išeiti: Išstenė́jo [senutė] į bažnyčią, – negalia, o eina Krš. 6. refl. dejuojant pasveikti: Jau tu, diedukel, kap virtai lovon, tai vargiai išsistenė́si Prng. \ stenėti; atstenėti; įstenėti; išstenėti; nustenėti; pastenėti; parstenėti; prastenėti; pristenėti; sustenėti; užstenėti