kaišti reikšmė
Kas yra kaišti? 1 káišti, -ia (-a), -ė [K], Š, K.Būg, BŽ517; Kv 1. tr. skusti, gremžti: Aš bùlbes káišu košei, t. y. skutu J. Kad nederės barzdai skusti, derės bulvei káišti Skd. Žemaičiai bulves káiša su kaišekliais KlvrŽ. Eik bulvių káišti! Plt. Sako, carui šeši vyrai bulves káišę, o keturi – sviestą tepę Šts. Gali káišti tą liepos šaką Slnt. | Káišk siūlo galą dėl įvėrimo adaton J. | prk.: Šiandie vėjas gerai káišia (pučia) Rs. kaištinaĩ adv.: Šviežias bulves kaištinaĩ káišk, o nelupk i nepjaustyk po pusę bulvės Slnt. 2. tr. drožti; skaptuoti; obliuoti; šlifuoti: [Reik žiūrėti, kad] pusnagas par daug nekaištų, nes par tat kojės atsiranda opesnės I. Su kaišena káišiu geldutę Skr. Grėblakočius stiklu káišia Krkl. 3. tr. lupti, dirti (kailį); imti mėzdras nuo kailio, gramdyti, valyti: Po pusryčių reikės aviną kaišti Up. Kaišti odą reikia skersai: išilgai kaišiama oda gali susproginėti rš. Su peiliu káišk tumes nuo lajaus, žarnas (grobus) dešroms, sniegus nuo langų apšerkšnėjusių, lašą, juodymę nuo stalo J. | prk.: Matyt, nigdi nekaiši vaikų Dbk. 4. tr. kasti, smaukti (apie skietą): Tankus skietas apmatus kaiša Klp. Netikęs skietas káiša siūlus Trš. 5. tr. šluostyti, braukyti: Nekaišk lėkštės, kad ir su duonos kąsneliu Pč. 6. intr. greitai eiti: Aure žmogus šarpiai kaiš par lauką MitI226. Žvejys pradžiugęs kaišė namo BsPII74. 7. tr. varginti, kamuoti, alsinti, nuvaryti (arklius): Kam tuos arklius teip káiši prie darbo, duok pasilsėt! Skr. Káišdamas įkaišiau arklius prastu keliu važiuojant, t. y. įveikiau J. \ kaišti; apkaišti; atkaišti; įkaišti; iškaišti; nukaišti; pakaišti; parkaišti; prikaišti; sukaišti
2 kaišti, -ta, -ė intr. [K] maskuotis.