mūka reikšmė

Kas yra mūka? ×mūkà (brus. мyкa) sf. (2) K, (4) J 1. kančia, kankynė, vargas: Toks darbas tik mūka Bsg. Pilnas mū̃kų KII117. Kad tave sunki mūka užtrenktų, užgultų N. Tada būsi linksmas ir nuog mūkų valnas Mž158. 2. nukryžiuoto Kristaus figūra: Mūkà prikalta prie kryžiaus Skr. Prie kelio stovėjo senas kryžius su apipelėjusia mūka Mrj. Šito palinkusio kryžiaus jau vos žymu mūkùtė Krok. Paskui sugriebė Puodžiūnas nuo komodos Dievo mūkelę ir kad pradės ją daužyti į stalą A.Vien. ^ Sudžiūvęs kai mūkelė Sln. Ans sto[vi] kaip Dievo mūka BzF51. ║ prk. apie nusilpusį, iškankintą, išvargusį žmogų: Tas mūsų vaikelis į mū̃ką pavirtęs Skd. ◊ kačių̃ mūkà apie sunykusį žmogų: Atrodo kaip kačių̃ mūkà Grš. Sudžiūvus kaip kačių̃ mūkà Erž. Ką jis tę begalės, kad jis jau kačių̃ mūkẽlė Rs. lìno (ẽžio) mūkà didelė kančia: Lino mū̃ką kenčia ana, kantri J. Nė velnias linų mūkos negalėjo iškentėt Klk. Iškentėjau ežio mūką prie tokio vyro Pn. per kárčią mū̃ką Šts vos vos, per vargą: Per kárčią mū̃ką ji priprašė, ka ateitų Jnš.