pliuškis reikšmė
Kas yra pliuškis? pliùškis, -ė smob. (2) menk. 1. puošeika, pamaiva: Kurs rėdos, didina save, vadinas pliùškis J. Jei pliùškis, toks ten ir vyras Kair. Ir mergos ne visos pliùškės: kai kuriom ir kita kas rūpi, ne vienos drapanos Kp. O ana rimta mergaitė – ne pliùškė, ne ilgliežuvė Šv. Vyresnioji [duktė] pliuškèsnė už jaunesniąją Rm. ^ Kas rėdos – tas pliuškis, kas nerėdos – tas suskis VP23. 2. Rs, Pn, Dov, Sb nerimtas, lengvabūdis, pasileidęs žmogus: Retas kas pliùškiais patikia Klm. Ką jis gerai gyvęs – pliùškis! Jrb. Pliùškė – neimk jos: su tokia nesugyvęsi Jrb. Dvaro žmogus vis pliùškis Skr. Tokie pliuškeliai mokytojai Ėr. Bet ten, kur mergos, pliuškės visokios, nieks jo nėra matęs niekados Pč. Sergėkis pamėtotie būdus mergų paleistuvių, kad kartais ir ant tavęs nepasakytų, kad esi pliuškė ir pasileidusi Rp. 3. H, Q651, CII221, R393, MŽ, N, K kas pliauškia niekus, viską išplepa, niekakalbis, tauškalius: Kas ką išgirsta, tuo kitam pasako, tas pliùškis J. Dėl ilgo liežuvio aną visi pliuškiu vadina Krtv. Kur tas pliùškis nepamirš! Matyt, kur nors užsiplepėjo Tl. Bijai kalbų... Man visiškai vis tiek, ką pliuškiai pliurpia B.Sruog. Tai šitai pliùškei nepatikėk – ji viską išpliaukš! Slk. Aš nepakenčiu pliùškės mergos Šlv. ^ Kas giriasi – pliuškis, kas nesigiria – suskis Pšl.