puika reikšmė

Kas yra puika? 1 puikà sf. (2) [K], pùika (1) 1. SD1153, N, BŽ86,100,536 puikumas, išdidumas, pasipūtimas: Kiti savo puika ir pasipūtimu karūną jam nupynė iž erškėčių SPII164. Nenorėjo Christaus aprinkt iž puikos arba širdies aukštybės SPI74. Jeib jūsų puiką laužčiau CII563. 2. papuošalas, puošmena: Tų visokių pùikų mums nereik! Erž. O kai patekau berneliu, tam šelmiu[i] nelabeliu[i], nuėmė puiką nuo galvos, išvarė miegą iš kaktos LTR(Kpč). Visi dejuoja, kad nesą pinigų. O apsisukęs pasižiūrėk, – į puikas išleidžiami, galima sakyti, šimtų šimtai I.Simon. Nenuberk mano puikos J. 3. BŽ492 [i]puošnumas, gražumas, prabanga:
2 puikà (plg. la. puķe) sf. (2) Slnt, pùika (1) Lz gėlė: Želdink žoles, veją, puikas ant visa žeme S.Dauk. Buvo į ketvirtainį užtverta žemesniais dailiais žiogreliais, ant kuriais puikos, beje: nasturcijos ar kitos palaipinės žolės smaigstės S.Dauk. Ar leisi mano dukrelei pùikų barstyti? Švnč.
3 pùika (la. puika) sm. (1) Švnč, Vdšk, Slk, Vgr, Krtn, Slnt paauglys, vaikėzas: Rodos, seniai čia mes buvom pùikos Ml. Mažas buvau, dargi pùika Dkšt. Neprasidėk su pùikoms Brs. Ans jau visas pùika – septyniolektus metus baiga Krš. Kokie pùikos prieš mane nekibdavo Grz. Toks pùika vieno prašo kapeikos, kito Nt. Puika tu, kad šite sakai Ign.