puikybė reikšmė
Kas yra puikybė? puikýbė sf. (1), puikỹbė (2) 1. K gražumas, grožis, grožybė: Antai puikýbė pasiutusi – kojelės baltos, žandeliai išpūsti! Trk. Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo? A.Baran. Jaunybėlėj, puikybėlėj nuseg vainikėlį NS1171. ║ puošnumas, prabanga: Viskas puikýbė, viskas brangenybė y[ra] Ms. 2. puikus, gražus dalykas, daiktas: Gamtoje yra daug puikýbių (puikių daiktų) FT. 3. SD460, P, I, J išdidumas, pasipūtimas: Puikybė yra silpnybė, žeminanti žmogų FT. Puikýbė žmogų kankina Ėr. Puikybės turi – ne sulig savimi Upn. Visiškai be puikybės: su visais šneka, visus kalbina Dbk. Iš puikýbės neužvadina vardu Mrc. Kad ji iš puikýbės nepaeina! Mrj. Juk eidavo vis pasipūtusi, vis su puikýbiums, kas pri tokios galia prieiti! Krš. Levas brangiai užmokėjo už tą puikybę Blv. Kas pučias, tas pilnas puikybės Gmž. ^ Tos puikybės – kad net ragu dangų rėžia LTR(Žg). Įkalbėjo lyg bajorui puikybę PPr76. Bando žmonių kantrybę per savo didelę puikybę KrvP(Vs). Puikybė sprandą laužia, utėlė pakaušį graužia Dkš. Puikybę kelia – kai reikia, varlės nepaveja Tr. Kad jis puikybės nepaneša Mrj. Jis man nepatinka – puikybės suėstas Mrj. Anie buvo į puikýbę pasikėlę Akm. Ir išsikela į puikýbę tie bagočiai, nesakyk! Krš. Iš jų kiemo nė vienas nesikelia ant puikybę Ps. 4. prk. iškilmės: Ka mirsu, be puikýbės noru pasikavoti Pvn. Grafą laidojo dideliose puikybėse neapsakytose Šts.