rumbėti reikšmė

Kas yra rumbėti? rumbė́ti, -ė́ja (rum̃ba K), -ė́jo intr., rùmbėti, -ėja, -ėjo žr. rembėti: 1. DŽ Medis, mozeris rùmbėte surumbėjęs J. Rùmbė[ja] pirštai nuo procios, nuo darbo, skūra nuo mūšio J. Nu darbo rankos rùmbė[ja] Slnt. 2. K, M, BŽ493 Tos žaizdos niekaip nerumbėjo rš. Žievė didžiai palengvai terumbė[ja], o paaugusio medžio paliekta retys par visą amžių S.Dauk. 3. vargingai, lėtai augti: Par žiemą tas vaikas rumbė́jo rumbė́jo ant vieta, o vasarą kaip rūgte rūgsta Pln. Ans nė kiek nėr paaugęs, visai ant vietos rumbė́[ja] Dr. Koks ten ano augimas, rumbė́ja, ir gana! Vvr. Paršeliai rumbėte rumbė[ja], o neema kūno Šts. Kaip gerai, ka padiegiau: rùmbėjo, rùmbėjo ir atsigavo Ms. Iš pirma eglės rùmbėjo, o paskuo pasigavo, kaip šaknys atsigavo Šts. Smiltėse pušys neauga, tik rùmbėja Šts. Rumbėjo, rumbėjo i padvėsė Kl. Pasėti javai be saulės vietoje rumbėjo rš. Tolimos šiaurės berželiai, pušaitės rumbėja, tarsi glaudžiasi prie žemės rš. rumbė́tinai adv.: Tas tavo vaikas rumbė́tinai rumbėja, kaž kumet ans paaugs Kal. 4. NdŽ menkėti, trauktis, raukšlėtis. \ rumbėti; aprumbėti; įrumbėti; išrumbėti; nurumbėti; surumbėti; užrumbėti