sulpėti reikšmė

Kas yra sulpėti? sulpė́ti, sùlpa (sùlpia K, -ė́ja Rsn, DūnŽ; R300, MG402), -ė́jo DŽ, Gršl, Kv, sùlpėti, -ėja (-ia), -ėjo Š, Šv, Grg 1. tr. R, MŽ, N, KI144, Rtr, LVIII1119, NdŽ, Lnk, Krtn, Dr, Slnt, Vkš, Všv, NmŽ pamažu sulpti, čiulpti: Sukrų sùlpėti J. Aš sulpiu smagenis iš sultingo kaulo, medų iš korio J. Iš žiedų bitės medų sulpa Nz. Kieta dideliai saldainė – gali tik sulpė́ti Pln. Rasi i tu, titi, sùlpėsi [kieto] sūrio? Šv. Silkės uodegą sulpėjęs, kol sulpėjęs, užsigeidė gerti Lkž. I aš sùlpėjau tušką, kad augau Kl. Sùlpa kaip mažas vaikas pirštus End. Benk sùlpėti pirštus Nv. O dėl ko tą pirštelį teip sulpė́ji? End. Nusidaužiau pirštus, dabar ir sùlpu Pgr. Ka teip i sùlpi tą cigarietą kaip mažas vaikas tušką Sd. Gana jau bėdų nemaž iškentėjau, kada kas dieną stiklelį sulpėjau IM1860,49. | Kaukas karves sulpė́jęs (žindęs) – mažai pieno begavau Kl. sulpė́tinai adv.: Sulpė́tinai sulpė́ti Skd. 2. intr. Gl pamažu traukti orą pro sukąstus dantis (ppr. iš skausmo): Biškį įsipjovė ir sùlpė[ja], ranką nusitvėręs Užv. Sùlpė[ja], sùlpė[ja], ant šono virsta [nuo skausmo] NmŽ. Nesùlpėk taip, juk nedideliai teskausta Vdk. 3. tr. NdŽ menk. karštai, smarkiai bučiuoti. | refl. NdŽ. \ sulpėti; apsulpėti; įsulpėti; išsulpėti; nusulpėti; pasulpėti; prasulpėti; prisulpėti; susulpėti