užkęsti reikšmė

Kas yra užkęsti? užkę̃sti, užkeñčia (ùžkenčia), ùžkentė tr. 1. N mylėti, mėgti, pakęsti: Persekiojama ir neužkenčiama tėvų ir brolių, išjuokiama pažįstamų, ji, būdama silpno kūno ir dvasios, nuo ašarų ir nelaimės pradėjo džiūti ir pasimirė J.Bil. Ar ten tave užkę̃s, kad nueisi? Pc. Jis buvo antrą žmoną ėmęs, dar̃ (dabar) jį geriau užkenčia Klvr. Jis neužkenčia tavęs J. Jie vienas antro neužkenčia Rs. Tėvai vyresniuosius du didžiai mylėjo, o mažiausiojo nei tėvai, nei broliai neužkentė LTR. Nebužkentė savo pačios, nė vaikų Šts. Geras žmogus blogo žodžio nežukenčia Rod. Marčios tavęs neužkęs LTR. Išmintingiejai broliai labai neužkentė durniaus BsPIII74. Pelėdėlę neužkenčia JV906. Būsi neužkenčiamas S.Stan. | refl. tr., intr.: Seserys viena kitos neužsikenčia Ds. Tarpu savęs jie neužsikenčia Šlč. Būtų broliai, bet neužsikenčia viens kito Ėr. Kogi žvairuojat vienas į kitą lyg neužsikęsdami! Ds. ^ Dvi katės vienam maiše neužsikeñčia NžR, BŽ241. 2. ištverti, išlaukti, apsiprasti: Kaip tas vaikas to ėdesio ùžkenčia (iškenčia nevalgęs)! Skr. | refl.: Nuo valgio užsìkentė, tai ir sudžiūvo Gs. Kai užsikentì, tai nė nebesnori valgyt Trgn. Ažsikeñtus ne taip ir šalta, regis Trgn. Kai užsìkenčiau, rodos, ir gerai Skdv. 3. toleruoti: Gediminas užkentė visus tikėjimus prš. \ kęsti; apkęsti; atkęsti; įkęsti; iškęsti; nukęsti; pakęsti; perkęsti; prakęsti; prikęsti; sukęsti; užkęsti