nukęsti reikšmė
Kas yra nukęsti? nukę̃sti, nukeñčia, nùkentė 1. tr., intr. patirti vargą, skausmą, nuostolį, vargti, nukentėti: Turėjo daug vargo nukęsti V.Kudir. Oi kad namie tik liktai, tai vargelio nukęstai! TŽI180. Ir šalčio reikia nukęst! Lp. | Jei liaudis kentės, tai nukęs ir idėja rš. | refl.: Ko nusikenčiat, jūs bagotiejie, dėl muma vargdienėlių? KlvD10. 2. intr. susilaikyti, palaukti, turėti kantrybės, ištverti: Jos mat nukę̃s nėję! Pc. Kas te nukę̃s – imu, ir tiek Rm. Nenukeñčia – ką žino, tą pasako Ėr. Šeimininkė nenukentė nepareiškusi rš. Gi ta mano skūrelė ant nugaros nenukenčia LTR. Ji nenukeñtus ir pratarė Alk. Pamatęs vagis šitą tavo auksą, negi nukęs neėmęs Rk. | refl.: Nusikentė nusikentė – taip ir liko vasarą nesiženijęs Žvr. Aš nenusikę̃sčia – pasakyč, ir tiek Rd. 3. tr., intr. R129, N kantriai, atlaidžiai pakelti, atlaikyti ką nemalonų, pakęsti: Sunkiau nukęsti įžeidimas, kaip atkeršyti J.Jabl. Vis reikia nukęsti J. Kitas tyliai tą viską nukenčia Rmš. Motina viską kantriai nukentė rš. Nubausk – nukęsiu, pajėgiu da tiek! V.Kudir. Nieko neatsako, viską nukenčia Ktk. Aš juos garbėj laikau ir nukenčiu LC1879,26. Abydą lengvai nukęst DP284. Avis kantriai visa nukenčia DP209. Ji nukenčia ir myli BPI299. Nukęsdami vienas antramui FrnS113. nukenčiamai (nuokenčiamai) adv.: Stojosi nenuokentamai sunkus ir įkyrus dėl tarnų I. \ kęsti; apkęsti; atkęsti; įkęsti; iškęsti; nukęsti; pakęsti; perkęsti; prakęsti; prikęsti; sukęsti; užkęsti