žvairuoti reikšmė
Kas yra žvairuoti? žvairúoti, -úoja, -ãvo intr. J, Rtr, Š, RŽ, DŽ, FrnW, NdŽ, KŽ, DrskŽ; N, L, ŠT203 1. Paį žiūrėti netiesiai (apie akį, akis): Akys žvairavo į įvairias šalis: viena į lubas, antra į rašalą Db. 2. Paį, Krč, Jnš, Užp, Kt, Lp piktai žvilgčioti, šnairuoti: Velnio tu žvairúoji! Dglš. Žvairúo[ja] į muni – pasakiusi [aš] neteisybę Krš. Par juos ne gyvenimas, visi žvairúoja in vienas kitą Dgl. Tėvas žvairuõs kaip an vagį, akis išvertęs Šmn. Žvairúoja vis in močios i žvairúoja žentas Klt. Žvairúoja vienas in vieną, vienu pavydu gyvena Drsk. Kap nueisiu [gyventi pas dukterį], tai žvairuõs in mane Sn. Kai supyksta, tik dėbsi, tik žvairúoja, net apatinė lūpa kruta Gs. Tikras prietelius negali tylėdamas ant prieteliaus žvairúoti, regėdamas krypstant nepriturėti, matydamas klystant nepersergėti A.Baran. ^ Akimi žvairuoja, širdimi dejuoja KrvP(Vlk). | refl.: Žvairuojas buvusieji kaimynai į buvusiuosius kaimynus, kam jų dalimis laimingi tapo Vaižg. Parapijonys labai žvairavos TS1899,1. 3. Mrj pakreipus akis, šnairomis stebėti, žiūrėti: Nors žiūriu kiton pusėn, bet vis žvairuoju į tą žmogų J.Bil. Šalimais, keliu, nusmilko suplukusiais arkliais ūkininkai, praslinko pulkelis jaunuomenės, stumdydamies, skersom žvairuodami, tai dantis rodydami M.Katil. Aš buvau pasiryžęs bėgti ir tik žvairavau į šunį, kad jo moteriškė nepaleistų rš. Žvairúoja karvė – melžk tu mane, tešmuoj suges Drsk. Netoli lašišų nerštavietės nedidelėmis grupelėmis, žvairuodami į lašišų ikrus, plaukioja upėtakiai rš. | refl.: Į ją vyriškiai labai anksti pradėjo žvairuotis Vaižg. ║ prk. koketuoti: Kraiposi, mankosi, žvairuoja kaip lengvabūdė merga V.Kudir. 4. prk. žaibuoti: Antanukas atsiminė vasarą, kada Dievulis supykęs visą naktį žvairavo… V.Krėv. | Akys tad iš po blakstienų žvairavo liepsna galingąja HI. \ žvairuoti; atsižvairuoti; išžvairuoti; pažvairuoti; sužvairuoti