dabinti reikšmė
Kas yra dabinti? dabìnti (-ýti), -ìna, -ìno tr. 1. SD64, R, K puošti, gražinti: Anksti kėlė, rūtas skynė, vainikėlį sau dabìno Nm. I–IV amž. Lietuvos teritorijos kapuose susidurta su daugybe įvairių papuošalų, kuriais būdavo dabinama galva, kaklas, krūtinė, rankos rš. Vainikas nepintas, lelijoms nedabintas JD464. Saklyčią, grinčią dabìnti pradėjo sesuo, bus svečiai, regis J. Budavojate nes grabus pranašų ir dabinate magylas teisųjų Ch1Mt23,29. Dabinu, mantumi darau SD120. ^ Jauną zūbai, o seną rūbai dabina Gs. Ir juodas darbas žmogų dabina PPr38. Geras giriamas, gražus dabinamas LTR(Ar). | refl.: Svočia dabìnas eidama į veseliją J. Dabýkis greičiau, ir einam Vlkv. ^ Dabinas kai kerdžiaus pati prieš vakarą LTR(Šmk). Bepigu dabintis motulės rankom KrvP(Mrk). Augu dabinuosi, senstu mokinuosi Pkn. 2. taikyti, tinkinti: Dabìnk kopūstus smulkiau pjaustyt Ktk. Vyžas pina, sau dabina, ketin eiti į jaunimą Mrj. Tai ji dabìno lengvus darbelius, tai ji dabìno meilius žodelius Mrs. | refl.: Jonas dabìnosi (taisėsi, rengėsi) ir neprisidabìno pas mus ateiti Lp. Dabìnkis (saugokis), kad eidamas nenupultai Lš. Einant sėt žirnių, reikia dabytis, kad nesustiktai kiaulės, ba išvirs visi žirniai pelialęšiais (priet.) Lp. ^ Dabinasi kap nuogas dirgėlėsa Švn. 3. refl. Lg varžytis, kuklintis: Mergos dabìnasi prie stalo, nevalgo, turbūt vyrų nedrįsta Lkš. Nesidabìnk, valgyk Lkš. \ dabinti; apdabinti; įdabinti; išdabinti; nudabinti; padabinti; pridabinti; sudabinti